„Jos sukurtos žudyti. Privačios kariuomenės tapo pasauliniu verslu, kurio metinė apyvarta – 120 mlrd. dolerių”, – taip apie privačias saugos tarnybas dabar rašo „The Independent”. Dėmesio centre jos atsidūrė praėjusią savaitę, kai Bagdade privačios kompanijos „Blackwater” apsaugininkai nušovė 11 civilių gyventojų. Šią savaitę aukomis tapo samdiniai – Afganistane talibams surengus pasalą žuvo trys privačios saugos tarnybos kariai, dar 10 pradingo be žinios.
Nigerijoje nuolat vyksta susišaudymai tarp privačių kompanijų komandosų ir vietos gyventojų, puldinėjančių naftos platformas. Afganistane privatūs apsaugininkai bando užkirti kelią kėsinimuisi į šalies prezidentą Hamidą Karzai. Kolumbijoje pagal kontraktą pasamdytas pilotas purškia kokainmedžių plantacijas pesticidais ir nuolat atsiduria vietos partizanų taikiklyje. Prie Irako ir Irano sienos privatus sraigtasparnis „Apache” pristato amerikiečių specialiųjų tarnybų karių būrį slaptai misijai atlikti.
Takia yra tradicinė darbo diena samdinių, kurie tarnauja sparčiai besikuriančioms privačioms karinėms struktūroms ir dažnai paniekinamai vadinami „karo šunimis”. Šios apsaugos firmos tampa sparčiai besivystančios pasaulio ekonomikos dalimi. „Brookings Institute” saugumo klausimų analitikas Reteris Singeris teigia, jog metinė tokių firmų apyvarta siekia 120 mlrd. dolerių, nes jų žmonės dirba mažiausiai 50 pasaulio valstybių. Kad privačios saugumo tarnybos ėmė dygti kaip grybai po lietaus, lėmė užtrukęs karas Irake.
Praėjusią savaitę jos atsidūrė pasaulio dėmesio centre, nes JAV korporacijos „Blackwater” apsaugininkai Bagdade nušovė 11 civilių gyventojų. Irako valdžia pareikalavo, kad ši firma paliktų šalį. Tačiau „Blackwater” vyrai atsakingi už aukštą padėtį turinčių irakiečių ir amerikiečių, tarp jų JAV ambasadoriaus, atvykstančių JAV Kongreso narių, diplomatų bei valstybinių karinių struktūrų asmenų, saugumą, todėl greičiausiai taip neatsitiks. Kad nuramintų Iraką, Pentagonas kitą savaitę į Bagdadą atsiųs savo specialistus „Blackwater” veiklai ištirti.
Abipusė nauda
Valdžios nutarimas pasirašyti kontraktą su privačiomis saugos firmomis – labai naudingas sprendimas: valstybė gali ginti savo „interesus” užsienyje ir tam nereikia gauti parlamento sutikimo, kai sugalvojama imtis rizikingų misijų. Geriausias pavyzdys – Irakas. Kai prasidėjo kariniai koalicijos veiksmai šioje valstybėje, daug kas sakė, jog tai pirmas istorijoje privatizuotas karas.
Prasidėjus Irako karui JAV valstybės departamentas pasirašė sutartis su 28 privačiomis karinėmis kompanijomis. Garsiausios – dabar į skandalą patekusi „Blackwater”, dirbanti ir Jungtinėms Tautoms, taip pat „DynCorp”, „Custer Battles” ir „Armor Group”. Šių kompanijų darbuotojai – iš daugiau kaip 30 valstybių, amerikiečiai jose sudaro vos 17 procentų. Pasaulyje tik Pietų Afrikos Respublika draudžia kurti privačias karines struktūras. Kitose jų veiklą reglamentuoja tarptautiniai protokolai, bet jie labai aptakūs.
Atsiradimo priežastys
Tokios šešėlinės kariuomenės atsirado praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai baigėsi šaltasis karas.
„Senais gerais šaltojo karo laikais buvo dvi supervalstybės, kurios kontroliavo viską, kas vyko jų interesų teritorijose”, – rašo „Chatham House” (britų Karališkojo tarptautinių santykių instituto) ekspertas Bobas Ayersas. Jo nuomone, „Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo tas pat, kas greitpuodžio dangčio nukėlimas”. Iš karto ėmė rastis tarptautinių organizacijų, nepatenkintų susidariusia padėtimi, suaktyvėjo įvairiausio plauko ultranacionalistai, dėl to kilo pavojus tarptautiniam saugumui. Be to, smarkiai sumažėjus reguliariosiose kariuomenėse tarnaujančių žmonių, atsirado neturinčių ką veikti karo specialistų. Kadangi kariškių poreikis buvo didžiulis, jie nutarė, kad neapsimoka praleisti tokios auksinės progos.
Panorusieji dirbti saugos tarnybose tapo privačių karinių struktūrų, kurios trumpai vadinamos PMF („Privatised military firms”), samdiniais, nors šio žodžio nemėgstama vartoti. Tose kompanijose vengiama sakyti ir „kariškis”, užtat nuolat kartojama: „Saugumas.”
Buvusių kariškių samdymas – ne naujas dalykas. Nauja tik tai, kad privačios firmos šiai samdai suteikė kitą formą. „Tos kompanijos, paverstos verslo įmonėmis ir turinčios korporacinę struktūrą, davė pradžią prekybai samdiniais”, – rašo R.Singeris, vienas pirmųjų išpranašavęs privačių karinių struktūrų paklausą. Jo teigimu, tai susiję ir su globalinėmis tendencijomis. Šalys, nuo gamybos pereinančios prie paslaugų teikimo, samdo pašalinius žmones atlikti funkcijas, kurios anksčiau buvo priskiriamos valstybei. Taip šios besivystančios industrijos bandomuoju poligonu tapo Irakas, nes jame atsivėrė stulbinamos finansinės galimybės, be to, nereikia spręsti etinių dilemų.
Irake pagal kontraktus su Pentagonu dirba apie 48 tūkst. žmonių, iš jų 1500 – puikiai apmokytų ir iki dantų ginkluotų apsaugininkų. Nė vienas tų žmonių nėra teistas už kokį nors nusikaltimą ir niekas nežino, kiek irakiečių žuvo nuo jų rankos, nes tokie duomenys nerenkami. Vienas aukšto rango JAV karininkas pripažino: „Šie vaikinai niekam neatsiskaito, nors pridaro kvailų dalykų. Jų neįmanoma paspausti, kai per smarkiai panaudoja jėgą, nes yra niekam nepavaldūs. Jie žudo žmones.”
Manoma, jog per karą Irake galėjo žūti apie 800 tokių samdinių ir mažiausiai 3300 buvo sužeista. Tai daugiau, nei prarado bet kuri Irake dislokuota JAV karinė divizija ir daugiau nei šioje šalyje žuvo amerikiečių sąjungininkų iš kitų valstybių kartu paėmus. Tačiau „sėkmės karių”, mėgstančių riziką ir pinigus, tai neatbaido.
Tokių samdinių yra ir „Abu Greibo” kalėjime. Visi vertėjai ir beveik pusė tardytojų jame dirba pagal sutartis. Kuveite esanti stovykla „Doha”, tapusi starto aikštele įsiveržti į Iraką, buvo įrengta pasitelkus privačias saugos bendroves.
Į privatų karinį sektorių kreipiasi ne tik kariškiai. Visuose regionuose, kuriuose vyksta karo veiksmai (nuo Bosnijos iki Kongo Demokratinės Respublikos), nuo privačių karinių struktūrų priklauso humanitarinių organizacijų veikla. Jų iš karto atsiranda ten, kur būtina palaikyti taiką. O kadangi tai pelningas verslas, yra ir šios srities lobistų, veikiančių itin energingai.
Karinė „Gazprom” struktūra
Ne išimtis ir Rusija. Šioje šalyje jau seniai veikia privačios karinės struktūros. Labiausiai jų veikla pastebima prie Poliarinio rato esančiame Neftejuganske, nes miesto šeimininkas – „Gazprom”. Aleksandras Mileris čia yra svarbesnis net už Vladimirą Putiną, „Gazprom” priklauso viskas – mokyklos, ligoninės, sporto klubai, restoranai… Trūko tik nuosavos kariuomenės, tačiau ir ją nuo šios vasaros Neftejuganskas turi, nes V.Putinas pasirašė įstatymą, leidžiantį kai kurioms kompanijoms turėti nuosavą karinę struktūrą.
Įdomiausia, kad Rusijoje šio sumanymo iniciatorius buvo Dūmos deputatas komunistas Viktoras Iljuchinas. „Grobuonišką privatizaciją” mėgstantiems kritikuoti komunistams idėjinės nuostatos nekliudo imti pinigus iš koncernų ir atsidėkoti už tai jiems palankiais įstatymais.
Rusijos valdžia komunisto pasiūlytam įstatymui mielai pritarė, nes Maskva seniai pavydėjo Vašingtonui ir Londonui. Be to, Kremlius mėgsta veikti svetimomis rankomis, ypač kai licencijas galima išduoti kompanijoms, kurias kontroliuoja valstybė. Todėl „Gazprom” ir „Transneft” jau seniai turėjo tokias apsaugos firmas, o priėmus įstatymą jų darbuotojai gavo teisę krėsti automobilius ir žmones, nešiotis ginklus net tada, kai nėra saugomuose objektuose, ir galimybę panaudoti juos esant dideliam žmonių susibūrimui. Dar daugiau – „Gazprom” ir „Transneft” apsaugininkai ginklus gauna tiesiai iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos saugyklų. Taigi nauda akivaizdi. Atlikdama kovinius veiksmus tokių samdinių rankomis valdžia gali skelbti politines deklaracijas, o ėmus kritikuoti žiniasklaidai, atkirsti, kad „valstybė nesikiša į privačių firmų darbą”.
„Gazprom” nelinkęs pasakoti, kaip rūpinasi kompanijos apsauga ir kiek pinigų tam išleidžia. Tačiau žinoma, jog „Gazprom” dirba geriausi sekimo meistrai. Subyrėjus SSRS KGB darbuotojai galėjo rinktis: arba likti senajame komitete, pervadintame į Federalinę saugumo tarnybą, arba imtis politikos, kaip padarė niekam nežinomas V.Putinas, arba įsidarbinti komercinėse apsaugos struktūrose. Jose atsidūrė ne vienas saugumietis, o kai prasidėjo oligarchų tarpusavio kovos, jų veiksmai mažai kuo skyrėsi nuo nusikalstamų grupuočių sąskaitų suvedinėjimo.
Žinant, kad dujų monopolininko interesai sutampa su Rusijos valstybės interesais, manoma, jog „Gazprom” armija įsitrauks ir į karą Irake, tik prieš tai išbandys jėgas Gruzijoje ir Afganistane. „Gazprom” kariuomenė turėtų saugoti ir naftotiekio Baltijos jūra tiesėjus, tad gali kilti konfliktų su Baltijos šalimis ir Lenkija.
va taip