Lietuvos operos ir baleto teatras 88-ąjį sezoną šiandien pradeda Jono Jurašo režisuota Christopho Willibaldo Glucko opera „Orfėjas ir Euridikė”
Pasak operos muzikinio vadovo ir dirigento Martyno Staškaus, „Orfėjas ir Euridikė” buvo šviesaus atminimo teatro muzikinio vadovo ir vyriausiojo dirigento Jono Aleksos svajonė. „Jis norėjo, kad operą statytų Jonas Jurašas”, – pridūrė teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas.
Praėjus beveik dvejiems metams po maestro mirties jo svajonė įgyvendinta. „Operą dedikuojame J.Aleksos atminimui”, – sakė jo bičiulis J.Jurašas ir prisipažino, kad kūrinio medžiaga jo kūrybiniam braižui buvusi netikėta – prieštaringa, trapi, tarsi ažūrinė. „Esu pratęs prie sunkesnių, – sakė trečią operą pastatęs režisierius (po 1997 m. pastatytos Giuseppe Verdi „Aidos” ir 2000 m. režisuoto Broniaus Kutavičiaus „Lokio”). – Dirbdamas pajutau visuotinio, totalinio teatro įspūdį. Vaizdą, judesį ir muziką susiejome į visumą. Labai džiaugiuosi, kad choreografė Vesta Grabštaitė naujoviškai pažvelgė į judesį operoje.”
Neužgožtas tradicijos
Režisierius sakė daug nepasakosiąs, kaip jis suvokė XVIII amžiuje Ch.W.Glucko parašytą operą. „Norėjau, kad ji būtų užminuota netikėtumais”, – sakė jis.
Orfėjo ir Euridikės mitas – viena labiausiai paplitusių legendų apie meilės pergalę prieš mirtį. Ji apdainuota daugelio. Orfėjo tema operų, baletų ir simfoninių kūrinių parašė apie dvidešimt kompozitorių, sukurta daugybė poezijos ir kitokio žanro veikalų, tarp jų ir filmų. J.Jurašas, paklaustas, kuris jų padarė didžiausią įspūdį, atsakė: „Kad nė vieno niekad nemačiau. Prie kūrinio ėjau su visiška nekaltybe, neužgožtas tradicijos.”
Niekieno zona
Pirmoji netikėtumo „mina” žiūrovų laukia vos prasidėjus barokinės operos prologui. Pasak muzikos žinovų, operos autorius uvertiūrą sukūrė skubotai, prieš pat premjerą, mažorine tonacija, ir ji neatitinka minorinės operos nuotaikos. Tad vietoj šios uvertiūros režisieriaus sumanymu radosi vizualinis ir garsinis spektaklio prologas, sukuriantis vadinamąją niekieno zoną, jau nuo pirmųjų kūrinio garsų mitą perkeliantis į šias dienas. Ta niekieno zona, pasak J.Jurašo, primena Pasaulio prekybos centro griuvėsius po rugsėjo 11-osios katastrofos Niujorke. „Ši tragedija tapo moderniojo pasaulio apokalipsės simboliu, zona tarp gyvenimo ir mirties, – sako režisierius. – Sunku neigti ar teigti, kad po tų įvykių pasaulis pakito iš esmės, jis tapo dar beprotiškesnis, žiauresnis, verčiantis gyventi nuolatinėje gyvenimo ir mirties akistatoje. Štai kodėl mūsų spektaklio prologe sunaikinti bokštai dvyniai kyla iš griuvėsių įgaudami Euridikės kapo formą. Iš destrukcijos – į atkūrimą. Iš mirties – į atgimimą. Iš netikėjimo – į tikėjimą.”
Aštuonios Euridikės
Kitos režisieriaus „minos” – net aštuonios Euridikės. „Tai Euridikės atspindžiai”, – paaiškina J.Jurašas.
„Labai sutrikau sužinojusi, kad operoje bus kelios Euridikės, – prisipažino dainuojančią Euridikę įkūnijanti Regina Šilinskaitė. – Kai man pasakė, kad šalia manęs dar bus ir šokanti Euridikė – Eglė Špokaitė, pamaniau: labai nelygi kova. Ji tokia plastiška, taip moka judesiu valdyti publiką… O ką aš galiu vien tik savo balsu? Ar matys mane žiūrovai? Paskui apsiraminau, nusprendžiau, kad kovoti neverta, nes vis tiek pralaimėsiu. O kai dar sužinojau, kad viena iš Euridikių bus ir mano mylima dramos aktorė Eglė Mikulionytė, tik skėstelėjau rankomis. Pamaniau: man telieka dainuoti.”
R.Šilinskaitė (kitoje artistų grupėje dainuojančios Euridikės vaidmenį atliks Asmik Grigorian) pripažino, kad dainuoti baroko muziką – malonu ir gera, tai tiesiog aliejus balsui, vaistai. „Mes patirties dainuoti baroką anksčiau neturėjom, bet pamažu „įsivažiavom”, – sakė ji.
Lietuva neturi ir Orfėjo vaidmeniui reikalingų kontrtenorų, tad buvo pakviesti du Orfėjai – Izraelyje gimęs ir pastaruosius dešimt metų Londone dainuojantis Yanivas D’Oras bei dainininkas iš Izraelio Alonas Harari. Orfėją ne kartą dainavęs Y.D’Oras sakė, kad jį nustebino režisieriaus sumanymas mitą perkelti į šiuolaikinį pasaulį: „Tačiau toks gretinimas labai įtaigus. Orfėjo jausmai atskleidžia tai, ką ir mes jaučiame šių dienų pasaulyje. Jo emocijų skalė – skausmas, sutrikimas, maištas, ekstazė – nesvetima ir šiuolaikiniam žmogui.”
Atnaujinti mechanizmai nebraškės
Su „Orfėjo ir Euridikės” šviesų dailininku Martinu Conboy režisierius Kanadoje yra pastatęs ne vieną dramos spektaklį. „Kai J.Jurašas man papasakojo įdomų ir drąsų savo būsimo veikalo sprendimą, tai mane labai suintrigavo. Jis tiesiog išsiskleidė mano vaizduotėje”, – sakė J.Jurašo idėjomis patikėjęs jo bendražygis dailininkas iš Kanados. Operos dailininkas – garsus menininkas iš Lenkijos Andrzey Strumillo, prieš 80 metų gimęs Vilniuje.
Jau pirmajame šio sezono spektaklyje – „Orfėjo ir Euridikės” premjeroje – Operos ir baleto teatro scenoje veiks nauji viršutinės scenos mašinerijos mechanizmai. Pasak teatro generalinio direktoriaus G.Kėvišo, visą vasarą užtrukusi renovacija kainavo 16 mln. litų. „Naujieji mechanizmai veikia taip tyliai ir švariai, kad jau netrukdo muzikai ir itin trapiems kontrtenorų balsams. Tai jau pajutome per repeticijas”, – sakė dirigentas M.Staškus.