Stiklo amžius ‘2005

Architektūrinio stiklo kūriniai pamažu randa savo vietą šiuolaikinėje architektūroje. Vietą, kurią anksčiau užėmė tradicinis vitražas – ryškiaspalviai, švytintys stiklo paveikslai.
Prieš metus „Dalios” galerijoje įvykusią pirmąją jaunųjų stiklo ir vitražo dailininkų parodą „Stiklo amžius” lydėjo sėkmė – sulaukta atgarsių spaudoje, architektų dėmesio. Pastarųjų dėmesys davė konkrečių vaisių – dėka jų pasitikėjimo jaunais stiklo dailininkais ir noro šiuolaikiniame interjere atrasti naują stiklo kalbą keli architektūrinio stiklo kūriniai rado sau vietą architektūrinėse erdvėse. Tai įrodo, kad stiklo dailininkai eina teisingu keliu ir kad mažame formate sukuriami parodiniai darbai tampa savotišku naujų technologijų, naujos estetikos poligonu, čia subrandintos idėjos sėkmingai integruojamos architektūroje. Pastaruoju metu naujos estetikos ir neįprastos technologijos darbų sukuriama vis daugiau: išskirtini A.Dovydėno stiklinis kryžius Lietuvos kankinių bažnyčioje Domeikavoje, S.Gutausko ir Z.Vaičekonio lieto stiklo pertvara bei Z.Vaičekonio lieto ir klijuoto stiklo langas, Ž.Mirinavičiaus varžtais jungto stiklo šviestuvas ir klijuoto stiklo pertvara privačiuose interjeruose Vilniuje, Alytuje.
Architektūrinio stiklo raidą inspiruoja pati architektūra, kuri vaduojasi iš sienų, veriasi dideliais stiklo plotais, kai net nelieka lango sienoje – ištisa siena tampa langu. Žinoma, radikaliausi tokios architektūros pavyzdžiai – stiklo dangoraižiai, tačiau ši tendencija pastebima ir mažesnių formų architektūroje: individualių namų architektūros parodoje Vilniaus Rotušėje apsčiai buvo stiklo fasadų, stiklo sienų, ar bent jau vitrininių langų. Skaidrumo, santykio su išorės pasauliu ir gamta, šviesos siekis – ryškus šiuolaikinės privačios architektūros bruožas. Šiuolaikinė architektūra – tai ištisi stiklo fasadai, unifikuotos stiklo užuolaidos, už kurių gali slypėti bet kas: dirbtuvės, ofisai, parduotuvės, galerijos, svetainės ir miegamieji. Milžiniškos, kylančios iki pat dangaus šaltos, veidrodinės plokštumos gožia bažnyčių bokštus, kėsinasi į horizontą. Šių statinių vidus anonimiškas, bevardis, nebylus – vardan atsiveriančio dangaus, senamiesčio stogų, akį ilsinančio parkų žalumo. Nebelieka pastatą apibrėžiančio kūno – sienos, o žvilgsnis vis veržiasi išorėn. Vidaus erdvė reikalauja individualumo, asmeniško ženklo, unikalaus, kurį pamatęs iš karto susivoktumei kur esąs. Tokiais ženklais tampa tapybos drobės, gobelenai, skulptūros – tačiau jos reikalauja sienos. O jei jos nėra? Šiuo atveju išeitimi tampa skaidrios ir vizualiai lengvos stiklo kompozicijos. Žinoma, tokioje architektūroje sunkiai įsivaizduojamas klasikinis vitražas, dengiantis išorės vaizdą ir nudažantis interjerą ryškiomis spalvomis. Todėl šiuolaikiniai architektūrinio stiklo dailininkai atsisako juodos švino siūlės, ryškiaspalvių stiklų ir ima naudoti skaidrius, permatomus pūstus ar formoje lietus stiklus ir net vitrininį stiklą, dekoruodami jį įvairiais būdais, iki tol naudotais tik „grynųjų” stiklių: lydydami krosnyje suteikiant jam išraiškingą faktūrinį piešinį, sulydydami skirtingų spalvų stiklus į vientisą didelio formato kūrinį, matindami, graviruodami, gręždami, klijuodami stiklus vienas ant kito. Šios technologijos leidžia sukurti didelio formato, vizualiai lengvus, skaidrius, nepretenduojančius tapti interjero centru stiklo kūrinius, dėl ko jie gali būti patrauklūs šiuolaikinėje architektūroje. Tokie kūriniai žymi atsiribojimą nuo vitražo kaip savarankiškos plokštumos ar tapybiško paveikslo, sampratos. Vitražas traktuojamas kaip neatsiejama, organiška architektūrinės visumos dalis; pasak amerikiečių vitražininko Edo Carpenterio, „stengiamasi sukurti langą, kuris atrodytų lyg išsiritęs kartu su pastatu iš to paties kiaušinio”.
Šių metų parodoje tęsiamos technologijų ir naujos stiklo estetikos paieškos. Šalia spalvinių, ritminių abstrakcijų eksponuojami kūriniai į stiklą įvedantys gamtos motyvus, portretą. Daugumoje atvejų tai minimalistinės, skaidrios ir permatomos, šviesios kompozicijos, ieškančios savo vietos šiuolaikiniame interjere. Novatoriška stiklo samprata – savybė, siejanti šios parodos autorius.