Geografai suskaičiavo, kad Žuvinto ežerui jau daugiau kaip 12 tūkst. metų, o jo vardu pavadintam rezervatui – tik 70. Tačiau Lietuvos mastu ir tai nemažai. Žuvinto rezervatas – pirma ir seniausia mūsų šalyje saugoma gamtos teritorija.
„Paukščių šalis – Žuvintas”, – taip naujoje įdomioje ir spalvingomis nuotraukomis iliustruotoje knygoje šį garsų Lietuvos ežerą bei jo apylinkes pavadino gamtininkai Arūnas Pranaitis ir Selemonas Paltanavičius.
Lietuvos gamtininkų autoriteto profesoriaus Tado Ivanausko rūpesčiu 1937 metais įsteigtas Žuvinto rezervatas turėjo, kaip rašo savo prisiminimuose pirmas jo sargas ir vadovas Teofilis Zubavičius, apsaugoti vandens paukščius, kurie nuo senovės labai pamėgo šį ežerą. Negilūs, pavasarį greitai sušylantys, lesalo nestokojantys jo vandenys glaudė tūkstančius įvairių rūšių sparnuočių.
„Žuvintas nėra paprastas rezervatas, o archajiškas tikrąja to žodžio prasme, mažai žmogaus rankų paliestas, didingas ežeras. Aplink jį – balos, pelkės ir raistai. Čia dar yra tokių vietų, kur žmogaus koja nebuvo įžengusi, o jei kada ir buvo, pėdsakus vėl greitai užgaubė paslaptinga aplinkuma”, – prieš beveik 30 metų išleistuose prisiminimuose „Žuvintas ir jo gyventojai” žavisi ilgai rezervatą prižiūrėjęs T.Zubavičius.
Šis T.Ivanausko patikėtinis jau seniai sargauja kažkuriame Anapilio gamtos rezervate, tačiau dabar ne mažiau negu kitados įdomu skaityti jo pasakojimą, kaip skurdžiai gyvenantys vietos dzūkai prieš karą ir pokariu senu papratimu gaudė Žuvinte žuvis, medžiojo visų rūšių paukščius ir rinko jų kiaušinius, kad sudurtų galą su galu.
„Nerinkite kiaušinių, nestatykite kilpų”, – prašydavo naujojo rezervato sargas, tačiau žmonės klausydavo toli gražu ne visada.
O kaip yra Žuvinte dabar? Ar pavyko per 7 dešimtmečius apsaugoti šio gamtos kampelio unikalumą – retus paukščius, žvėris, augalus, vandenis, palias (taip sūduviai, kurių teritorija prasideda už Žuvinto, vadina pelkes) ir kitus gamtos turtus? Tad nukeliaukime į Žuvintą.
Suviliojo pelkės
Išvydęs mano rankose fotoaparatą Žuvinto rezervato direktorius A.Pranaitis sumostaguoja rankomis: „Tu manęs nefotografuok, aš ne modelis.”
Likimas šį vyrą, kilusį iš Dotnuvos ir baigusį biologijos studijas Vilniaus universitete, į Žuvintą atbloškė 1983 metais. Ir Arūnas to nesigaili: jį, kaip ir kitus gamtininkus, kurie Žuvinte padirbėjo ilgėliau, šis klampus savitas ežeras „įtraukė”.
Dešimtmetį A.Pranaitis darbavosi rezervate biologu, paskui keletą metų vadovavo Metelių regioniniam parkui, o nuo 2002-ųjų vėl grįžo dirbti į Žuvintą – šįkart direktoriumi. Čia Arūnas pakeitė ilgai šiam rezervatui vadovavusį ir plačiai jį spaudoje išgarsinusį Vytautą Nedzinską. Šis, čiuoždamas pačiūžomis per pavasarišką Žuvinto ledą pažiūrėti parskridusių gulbių, įlūžo ir paskendo.
A.Pranaičio grįžimas į Žuvintą sutapo su kita šios saugomos gamtos teritorijos naujove – 2002 metais Žuvinto valstybinis gamtos rezervatas buvo pervardintas valstybiniu biosferos rezervatu. Tai reiškė, kad nuo šiol čia saugomos ne tik ypač vertingos teritorijos – Žuvintas, aukštapelkės aplink jį (ten ir liko gamtos rezervatas – griežčiausias apsaugos režimas), bet ir jų apylinkės: Buktos miškas, žemapelkės, Amalvo, Žaltyčio, Polimo ežerai bei jų apyežerės. Šiose apylinkėse buvo įsteigta keletas botaninių ir zoologinių draustinių, Buktos miške – pora mažų rezervatų.
Iki tol Žuvinto rezervatas apėmė 5,4 tūkst. ha, o paskelbus jį biosferos rezervatu, saugomos teritorijos plotas padidėjo iki 18,4 tūkst. ha. Dar po poros metų Žuvinto biosferos rezervatas buvo įrašytas į Europos Sąjungos (ES) saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000” sąrašą. „Natura 2000” saugo nuo išnykimo trapiausias ir vertingiausias ES natūralias buveines bei rūšis.
Tupia šimtai gervių
Žingsniuojame su Arūnu lentų taku per nendrynus paežerėje į stebėjimo bokštelį pažiūrėti paukščių. Šis takas ir bokštelis suręsti praėjusią žiemą. Rezervato vadovas sako bijojęs, kad tos naujovės sparnuočiams nepatiks.
„Tačiau jie neišsigando – peri net greta kaip perėję”, – džiaugiasi A.Pranaitis. Dažnai rezervatą lankančioms ekskursijoms, o ir patiems jo gamtininkams, tie statiniai labai praverčia – gerokai patogiau stebėti ežero sparnuočius.
Šiomis dienomis į Buktos mišką, stūksantį šalia Žuvinto, ir aplinkines palias iš Lietuvos bei gretimų šalių renkasi pilkosios gervės. Rudenį jų čia suskrenda apie pusantro tūkstančio. Žuvinte jos kaupia jėgas prieš kelionę į šiltesnius kraštus. Dienomis šimtiniai tų taurių paukščių būriai ieško aplinkiniuose laukuose užsilikusių bulvių, grūdų, žolių sėklų, o vakare tupia nakvoti.
„Keista – anksčiau jos nakvodavo Rudės plynėje, o šiemet suskrenda į ežero salą. Matyt, Rudėje į gerves įjunko vilkai”, – svarsto A.Pranaitis. Tiems plėšrūnams tamsią naktį prisėlinti prie šių paukščių nesunku. „Vietinių” gervių, kurios pavasarį perėjo rezervate, gamtininkai suskaičiavo 40 lizdų. Tai gausiausia šių paukščių populiacija šalyje. Prieš porą dešimtmečių Žuvinto apylinkėse perėdavo tik 4-5 gervių poros.
Ne mažiau rudenį čia susirenka ir pilkųjų žąsų. „Šie metai rekordiniai – pas mus atlėkė apie pusantro tūkstančių žąsų iš Vidurio ir Pietų Lietuvos”, – didžiuojasi A.Pranaitis. Pavasarį Žuvinte perėjo kelios dešimtys jų porų.
Vakarais virš nendrynų pakimba debesys varnėnų – šimtams tūkstančių šių paukščių vešlūs Žuvinto nendrynai tampa puikiu miegamuoju.
Žuvintas pravertė Lietuvai ir kaip gulbių lopšys. Būtent šiame ežere jos pradėjo kurtis prieš 70 metų atskridusios iš Rytprūsių ir, akylai saugojamos rezervato gamtininkų, įsitvirtino. Dabar šių gražuolių Žuvinte jau mažiau negu ankstesniais metais, tačiau jos iš čia paplito kitose šalies vietose ir tapo įprastais vandens paukščiais.
Prieš kurį laiką ėmusi mažėti rudagalvių kirų kolonija ne tik atsigavo, bet ir pradėjo didėti. Netrūksta šiame rezervate ir tokių retų paukščių kaip plovinės vištelės, ūsuotosios zylės, didieji baubliai, baltieji garniai.
Teršalai – į ežerą
Vadinasi, septyni Žuvinto ežero ir palių apsaugos dešimtmečiai buvo ne veltui? Prieš atsakydamas į šį klausimą A.Pranaitis patyli.
„Aukštapelkės išliko mažai tepaliestos, o kai kurių sparnuočių ežere, pievose ir paliose sumažėjo, – neslepia jis. – Rūšių yra tiek pat, kiek anksčiau, tačiau paukščių suskaičiuojame mažiau. Nebėra Žuvinte tokios galybės, kaip seniau, ančių, kragų, laukių. 1983 metais čia radau didžiulius būrius šių sparnuočių, o dabar jų – tik dešimtys.”
Visiškai įgyvendinti legendinio T.Ivanausko užduotį – apsaugoti nuo išnykimo Žuvinto vandens paukščius – nepavyko, nes gamtininkai nepajėgė priešintis šio ežero taršai iš tolimesnių apylinkių. Gali kiek nori ginti ežerą ir aplinkines pelkes nuo brakonierių, medžiotojų, spanguoliautojų ir kitų gamtos turtų vartotojų, bet juk neuždarysi kelio į Žuvintą bėgantiems vandenims – be jų ežeras greitai žūtų. O su vandenimis atkliokia ir teršalai, kurie patenka į juos atokesnėse teritorijose.
Ypač daug teršalų iš Simno ežero į Žuvintą atplukdo juos jungianti Bambenos upė. Simno miestelyje iki šiol nėra nuotekų valymo įrenginių – jos suleidžiamos tiesiog į netoliese telkšantį ežerą, tad šis, pasak vietos gyventojų, virto srutų duobe.
Be to, į tą patį ežerą bėga Simno žuvininkystės tvenkinių vanduo, o jis būna užterštas: kad žuvims nestigtų maisto – planktono, į žuvininkystės tvenkinius verčiamas mėšlas. Nemažai teršalų į Bambeną ir Žuvintą patenka ir iš tręšiamų laukų. Todėl nenuostabu, kad ekspertai Žuvinte sugautose žuvyse fosforo ir sunkiųjų metalų aptiko kelis kartus daugiau, nei leidžia normos.
Be paliovos gaudamas didelę dozę teršalų šis senas ir seklus ežeras (vidutinis jo gylis – tik apie 70 centimetrų, dugne slūgso storas sluoksnis dumblo) dar sparčiau seklėja, užauga švendrynais, nendrynais ir kitokiomis žolėmis.
Kibūs, tvirti jų sąžalynai per dešimtis metų sudaro vadinamuosius plovus – plaukiojančias salas, kurios kasmet padengia vis daugiau ežero. Smaugiamas ūkinės žmonių veiklos Žuvintas traukiasi lyg šagrenės oda.
Daugelį vandens, pelkių ir pievų paukščių gamta sukūrė veistis ir gyventi kitokiomis sąlygomis. Todėl ežere mažėja ančių, kragų, laukių, kitų vandens paukščių, o pakrantėse – tilvikų.
Gožia nendrės ir krūmai
Norėdama praretinti nendrynus Žuvinto biosferos rezervato direkcija pernai nusipirko švedišką jų pjovimo mašiną. Nendrės nėra atsparios – vieną kitą kartą nupjausi ir šie augalai išnyks. Beje, prieš kelias dešimtis metų vietos žmonės nendres mielai šienavo: kūreno jomis krosnis, dengė stogus ir taip tarsi gynė ežerą. Dabar šios tradicijos nebėra.
Praėjusių ir šių metų vasaros pabaigoje nendrapjove nupjauta po 10 ha nendrynų. Vis šis tas, nors greitai paaiškėjo, kad kombainas pajėgia nukirsti tik retas nendres, o sąžalynų neįveikia.
„Reikėtų nupjauti ir daugiau nendrių, kurias padžiovinus būtų galima kūrenti Simno katilinėje, ir pašalinti dalį plovų. Tačiau tam reikia galingesnės technikos”, – svarsto rezervato vadovas A.Pranaitis.
Lyg kilpa Žuvinto kaklą veržianti tvirta nendrių siena pavasariais trukdo jam apsivalyti – išplukdyti bent dalį teršalų į aplinkines pievas.
Apie ežero pakrantės pievas – atskira kalba. Jas labai mėgo juodkrūčiai bėgikai, griciukai, perkūno oželiai, pempės ir kiti paukščiai. Žmonės tas pievas šienavo, ganė jose gyvulius. Tačiau sovietmečiu, kai įsigalėjo draudimų politika, ūkinė veikla buvo griežtai uždrausta.
Rezultatas – ežero pakrančių pievos apaugo krūmais ir net medžiais,
iš kurių varniniams paukščiams patogu žvalgytis, kur yra paukščių kiaušinių ar jauniklių. Pievų sparnuočiams teko kraustytis kitur. Gervėms ir žąsims taip pat tenka lesalo ieškoti ne aplinkinėse pievose, kaip būdavo anksčiau, o žmonių pasėliuose.
Dabar vienas svarbiausių rezervato direkcijos rūpesčių – iškirsti ežero pakrantes užgožusius krūmus, dalį medžių. Keletas hektarų jau iškirsta, o reikia, pasak A.Pranaičio, kirsti ne mažiau kaip 100 hektarų.
Ne drausk, o tarkis
Pašalinti krūmus – tik pusė darbo. Metai kiti, ir jie atžels, tad svarbu šias vietas šienauti. Žuvinto rezervato direkcijai pavyko prikalbinti kai kuriuos vietos ūkininkus kirsti krūmus ir šienauti savo žemėse, tam planuojama nuomoti net kai kuriuos valdiškus plotus.
Direkcija ir rezervatui talkinanti visuomeninė organizacija Žuvinto bičiulių klubas šiems žmonėms paskolina krūmapjovių ir kitokios technikos, tarpininkauja, jog kad už tokį ūkininkavimą jie gautų europinių išmokų iš Kaimo plėtros fondo.
Gyvenimas Žuvinte apsisuko aplink: sovietiniais metais gretimų apylinkių gyventojai prašydavo direkcijos leisti pasišienauti rezervate ir ne visada gaudavo šį leidimą, o dabar patys rezervato darbuotojai prašo kaimynus šienauti.
Rezervatas net nupirko kaimenę Škotijos galvijų – šešiolika Hereford’ veislės karvių ir jautį. Šie mėsiniai galvijai prisitaikę misti skurdžiomis sąlygomis, nes Škotijoje gerų ganyklų nedaug. Jie, kitaip nei lietuviškos karvės, neniekina viksvų, nendrių, apgraužia net krūmus.
Tie nepigiai kainavę gyvuliai buvo išnuomoti porai vietos ūkininkų, kad šie juos ganytų rezervate, prižiūrėtų. Užmokestis – ūkininkams nemokamai atiteks galvijų prieauglis.
Taigi sovietmečiu čia gyvavusi griežta draudimų politika pastaraisiais metais keičiama į kitokį bendravimą su žmonėmis, ypač su vietiniais. „Be vietos gyventojų paramos rezervato gamtos neapsaugosi. Jie – pirmi ir svarbiausi mūsų padėjėjai, o neretai ir šeimininkai, tad privalome ne tik bendradarbiauti, bet ir draugauti”, – įsitikinęs direktorius A.Pranaitis.
Vietos žmonėms rudenį leidžiama keletą dienų rinkti rezervate spanguoles, žiemą – žvejoti ant Žuvinto ledo. O šis ežeras, kaip ir senais laikais, garsėja žuvimis – ne veltui taip pavadintas. Ypač daug jame lydekų, karšių, lynų. „Žmonės už gera atsilygina geru. Sumažėjo brakonierių, o ir neteisėtą spanguoliautoją šį rudenį kol kas sugavome tik vieną”, – pasakoja rezervato vadovas.
Svarbios buveinės
Stabtelime Kiaulyčios slėnyje. Šis upelis į Žuvintą įsrovena pro šlapias, ūksmingas pelkes, kuriose vandens – iki kelių ir aukščiau. Arūnas niūriai žvelgia į krūmais apžėlusias erdves.
„Prieš 20 metų čia buvo viksvynai. Tada suskaičiavau juose trisdešimt meldinių nendrinukių patinų, o šį pavasarį girdėjome tik septynis”, – sako jis. Krūmai baigia išstumti ir šiuos labai retus paukščius, kuriais kadaise garsėjo Žuvinto rezervatas.
Vietos paežerių pievose netrūko kūdrų, o jose mėgo veistis raudonpilvės kūmutės. Kadangi kūdros užželia, mažėja ir šių retų varliagyvių. Rezervato direkcija planuoja kai kurias kūmučių buveines atgaivinti. „Gamtoje svarbiausia – ne atskiros rūšys, o buveinės. Jeigu jas apsaugosime, nestigs ir jų gyventojų – augalų, paukščių ar žvėrių”, – aiškina A.Pranaitis.
Tačiau tinkama buveinių apsauga – ne tik Žuvinto ir ne tik Lietuvos, bet visos Europos problema. Kad ir aptversi kurią nors unikalią teritoriją ar pastatysi daug griežtų draudimų, tai ją išgelbės neilgai.
70 Žuvinto rezervato metų akivaizdžiai parodė, jog be žmogaus protingo įsikišimo rezervatas tėra skambus, tačiau tuščias žodis: unikalus ežeras anka, jo pakrantės užželia krūmais, reti paukščiai, dėl kurių buvo įsteigta ši saugoma teritorija, nyksta.
Reikia paramos
„Mūsų valdžiai anksčiau ar vėliau teks pasirinkti, kuriuo keliu eiti: skirti nemažai lėšų Žuvinto ežerui gelbėti ar palikti jį likimo valiai. Pastarasis kelias nebūtų moralus – juk žmonės teršimu, melioracija ir kitokiu drastišku kišimusi į gamtą šį ežerą ir sugadino”, – tvirtina rezervato direktorius.
Pasak jo, to paties likimo buvo sulaukęs ir į Žuvintą panašus Hornborgo ežeras Švedijoje. Jį irgi nualino aplinkinių laukų trąšos. Tačiau Švedijos vyriausybė ežerui valyti skyrė daug lėšų ir dabar šis vandens telkinys atgauna buvusį grožį.
A.Pranaičio nuomone, senoliui Žuvintui reikia didesnės žmogaus paramos negu iki šiol. Ne šiurkštaus įsikišimo, ne eksperimentų, ne draudimų ir ribojimų, o nesavanaudiškų ir atsargių pastangų padėti. „Paukščių šalis Žuvintas gyvuos tol, kol žmogus gerbs gamtą”, – sako rezervato vadovas.