Remiantis pradiniais Prezidento siūlymais, aukštojo mokslo ir studijų sistemos pokyčiai turėjo prasidėti šiemet. Tai reiškia, kad rugsėjo 1-ąją turėjo būti aiškūs konceptualūs sprendimai, ar ir kas bus keičiama, o dabartiniai abiturientai turėjo žinoti bent jau ko laukti kitą vasarą.
Tačiau viskas vyksta kitaip. Rugsėjo pradžia: darbų dėl daug diskutuotos aukštojo mokslo reformos – štilis. Tiesa, Švietimo ir mokslo ministrė, kaip teigia Prezidento spaudos tarnyba, informavo „apie parengtas įstatymo pataisas, reformos strategiją, paskolų sistemą”, tačiau viešumoje to iki šiol nematyti, o reformos eiga kol kas neaiški.
Švietimo ir mokslo ministerijos puslapyje matome pranešimų apie naują Statybininkų rengimo centro bendrabutį, sveikinimų, žinučių apie viešnages ir kitus iškilmingus gestus mokslo metų pradžios proga. Apie reformos gaires žinių nėra.
Ar tik nebus taip, kad pavasarį pašnekėta, baubais pagąsdinta, tačiau niekas nebus keičiama? Nebent tai, kad kažkam, kas labiau nusipelnė, kitais metais nubyrės daugiau finansavimo, bus „sustiprinta” kokybės kontrolė ir dar giliau brendama reguliuojant bei administruojant?
Apie reformas kalba tie, kam iš tikrųjų labiausiai rūpi, kad būtų geriau. Lietuvos studentų sąjunga paskelbė savo poziciją dėl reformų, kurioje, be kita ko, pasiūlė atsisakyti vakarinių bei neakivaizdinių studijų ir jas pakeisti dalinių studijų modeliu. Siūlymas vertas dėmesio. Kaip ir kiti siūlymai. Tačiau stabtelsiu tik ties pastaruoju. Nebūdamas studijų vadybininkas nekomentuosiu, kiek tai atneštų arba neatneštų naudos, bet trumpai atsakysiu į keletą svarbiausių klausimų iš valstybės politikos studijų srityje.
Pirma, kas dėl to pasikeis? Jei studijų sistema netikusi, ar tikrai ji taps geresnė po šios pertvarkos – neakivaizdinių ir vakarinių studijų pervadinimo? Juk siūlomos dalinės studijos gali vykti pagal lygiai tokį pat formatą kaip ir šiandieninės vakarinės ir neakivaizdinės. Gal vis dėlto ne pačiose neakivaizdinėse ir vakarinėse studijose, o kažkur kitur slypi problema… Ne pavadinimas puošia studijas, o studijos pavadinimą.
Antra, jei tokią pertvarką siūlo studentai – kodėl to neįgyvendina aukštosios mokyklos? Juk aukštosios mokyklos lyg ir turėtų daryti taip, kad studijos atitiktų studentų interesus – jei ne dėl studentų, tai dėl ko tada egzistuoja studijos aukštosiose mokyklose?
Galimi atsakymo variantai: aukštosios mokyklos nenori atsižvelgti į studentų reikalavimus, aukštosios mokyklos nesugeba atsižvelgti į studentų reikalavimus, aukštosios mokyklos negali atsižvelgti į studentų reikalavimus arba studentų atstovų reikalavimai yra nepagrįsti ar neatspindi daugumos studentų nuomonės ir į juos atsižvelgti būtų neprotinga.
Gali būti, kad kai kurie reikalavimai ir siūlymai tikrai yra nepagrįsti, ne mažiau tikėtini yra ir pirmieji trys scenarijai.
Studentai nėra tokie patys aukštųjų mokyklų klientai, kaip tai yra kitose, rinkos srityse, ir kaip tai yra daugumoje privačių aukštųjų mokyklų, todėl natūralu, kad aukštosios mokyklos dėl studentų be reikalo nesivargina.
Aukštųjų mokyklų valdymas nėra tobulas: nestinga baimės dėl savo kėdės, nenoro įsileisti konkurencijos, nesugebėjimo ūkiškai tvarkytis. Tuomet bet kokie pokyčiai yra neįmanomi.
Teisės aktai, administracinė kokybės kontrolė ir visos veiklos priežiūra neretai neleidžia aukštosioms mokykloms priimti tinkamų sprendimų.
Jeigu jau ieškome, kur yra problemų šaknys, Lietuvos studentų sąjunga neturėtų kritikuoti universitetų pelnymosi iš „vakariniokų” ir neakivaizdininkų. Pastariesiems aukštosios mokyklos neretai ir „pataikauja” daug daugiau, o už jų suneštą „pelną” šis tas atitenka ir dieninių studijų reikmėms.
Nederėtų kritikuoti ir to, kad reformų siūlymai nukreipti labiausiai į finansavimo ir valdymo reformą, nes galiausiai būtent tai yra kliūtys, dėl kurių studentų klausimai lieka neišgirsti, o siūlymai – neįgyvendinti.
„Jei studijų sistema netikusi, ar tikrai ji taps geresnė po šios pertvarkos – neakivaizdinių ir vakarinių studijų pervadinimo?”
„Aukštųjų mokyklų valdymas nėra tobulas: nestinga baimės dėl savo kėdės, nenoro įsileisti konkurencijos, nesugebėjimo ūkiškai tvarkytis”