Niujorkas, kad ir labai nenorėdamas, turėjo perleisti pasaulio sostinės vardą Londonui. Šiandien šis miestas auga sparčiau nei koks Artimųjų Rytų emyratas, turintis neišsenkančių naftos išteklių. Tačiau tai, kad Londonas tapo naująja pasaulio sostine, lėmė ne juodasis auksas, o finansinės paslaugos.
Pakanka pasivaikščioti Temzės krantais, kad pamatytum Londono didybę. Netoli Parlamento rūmų stūkso naujo tūkstantmečio simboliu tapęs apžvalgos ratas, vadinamas „Londono akimi”, virš Sičio iškilęs banguotas dangoraižis, pramintas „agurku”, o Temzę kerta futuristinis pėsčiųjų tiltas. Kasmet 5 mln. žmonių aplanko prieš 7 metus senoje elektrinėje įrengtą didžiausią pasaulyje moderniojo meno muziejų „Tate Modern”, šalia kurio jau kyla naujas 11 aukštų priestatas. Netrukus konkurentą turės ir „agurkas” – baigiamas statyti futuristinis dangoraižis Lidenhilo bokštas, kurį londoniečiai jau praminė „sūrio tarka”. Kitąmet šalia Temzės bus pradėta statyti ir 330 metrų aukščio piramidė – „vertikalus miestas”, kokio pasaulis dar nematė, ir iki 2012 metais Londone vyksiančių olimpinių žaidynių iškils dar 24 pastatai, kurie visiškai pakeis Londono veidą.
Pinigų kalykla
XXI amžiaus pradžią simbolizavo Niujorko pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai, laikyti amerikietiško kapitalizmo katedra. Tačiau po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios jų nebeliko. Londonas, atrodo, tik to ir laukė. Šiandieninis veržimasis į aukštį – tai neoliberalios britų ekonomikos rezultatas, kai turtus krauna ne gamyba, o finansinės paslaugos. Londone buvusių dokų vietoje (Doklende) iškilę dangoraižiai tapo Margaret Thatcher epochos simboliu ir davė pradžią naujai, poindustrinei erai.
1991 metais iškilęs pirmasis dangoraižis kelerius metus stūksojo beveik tuščias, nes jo atidarymas sutapo su nekilnojamojo turto rinkos krize. Bet jau paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio antroje pusėje Doklendas ėmė simbolizuoti visą dešimtmetį trunkančią aukso karštligę. Milžiniškų pinigų sumų pervedimai lemia, kad kone kasdien Londone randasi naujų milijonierių, o 350 000 finansų srityje dirbančių žmonių kuria Londono galybę.
Kasdien Londono Sityje atliekama pervedimų už 400 mlrd. svarų – tai daugiau nei Niujorke ir Tokijuje kartu paėmus. Už panašią sumą pasirašoma kontraktų, parduodama ir perkama vertybinių popierių, žaliavų ir valiutų, t.y. Londone vyksta maždaug pusė viso pasaulio finansų apyvartos. Paprastas miesto gyventojas net nežino, kuo prekiaujama Sityje, užtat kiekvienas plika akimi mato, kaip Londonas keičiasi tampdamas svarbiausiu pasaulio miestu.
Dar 2005 metais konsultacinė firma „McKinsey” pranešė, kad per artimiausius kelerius metus Sitis nustums į antrą planą Volstrytą. Šios pranašystės sėkmingai pildosi, nors jas išgirdęs Niujorkas ėmė svaidytis žaibais. Miesto meras Michaelas Bloombergas, priminęs, kad XX amžiuje Volstrytas pavertė JAV stipriausia pasaulio valstybe, o Niujorką – pasaulio sostine, prisiekė padarysiąs viską, kad tik Londonas neperimtų Niujorko vaidmens. Deja, jam to padaryti nepavyko.
Londonas geresnis už Niujorką
Bet ir M.Bloombergas sutinka, kad bent jau vienoje srityje Londonas tikrai įveikė Niujorką – juk prie Temzės, o ne prie Hudzono 2012 metais įvyks olimpinės žaidynės. Tai nepavertė Londono pasaulio sostine, tačiau tapo atskaitos tašku, nuo kada Niujorkas ėmė pralaimėti britų sostinei.
Finansų rinkoms labiau patinka Londono padėtis – britų sostinė yra ties nuliniu dienovidžiu, beveik vienodai nutolusi nuo Tolimųjų Rytų ir „laukinių Vakarų”, t.y. nuo Tokijo ir Niujorko. Londone Sičio biuruose darbas pradedamas penktą valandą ryto, nes Tokijuje,
Honkonge, Šanchajuje ir Mumbajuje darbas tuo metu jau virte verda. Transakcijos vykdomos iki vėlaus vakaro, kol Niujorke užsidaro Volstrytas. Ir būtent dėl to reitinguose Londonas nurungė Niujorką 24 srityse iš 25. Britų sostinė geriau integruota į pasaulio rinkas, joje dirba geresni specialistai, platesnis klientų spektras, geresnė verslo aplinka. Londonas pralaimi Niujorkui tik pagal „gyvenimo kokybę” – ekspertai Niujorke ją įvertino 14 balų, o Londone – 13. Toks mažas skirtumas rodo, kad gyvenimo lygis abiejuose miestuose beveik vienodas. Net JAV savaitraštis „Newsweek” pripažino, kad šiose metropolijose gyvenimo lygis, galimybė keliauti ir turtėjimo tempai beveik nesiskiria.
Katei verksmas, pelei džiaugsmas
Londonas daug laimėjo net iš 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų Niujorke. Vizų politikos sugriežtinimas, sustiprinta kontrolė oro uostuose, amerikiečių nepasitikėjimas visu pasauliu ir vis stiprėjantis apgulties sindromas lėmė, kad kelionės į Niujorką ėmė kelti vis daugiau problemų. Tuo metu Londonas laikomas tarsi taikos oaze, įvairių kultūrų sugyvenimo simboliu, nors 2005 liepos 7 dieną teroristai ir ten surengė kruvinus išpuolius, o Londone gyvenančių musulmonų ekstremistų grasinimai skamba vis garsiau.
Londonstanas ir Londongradas
Londostanas – tai musulmoniškasis Londonas. Dar neseniai jo mečetėse religiniai lyderiai skelbė radikalaus islamizmo šūkius. Mečetėje prie Finsberi parko iki 2003 metų susitikdavo „Al-Qaedos” nariai. Tik po 2005-ųjų liepą įvykdytų teroro aktų britų valdžia ėmė kontroliuoti, kas sakoma mečetėse.
Užtat Londoną pamėgusių Rusijos turtuolių, prie Temzės įkūrusių mažąjį Londongradą, niekas nekontroliuoja. Atvirkščiai, jų įtaka britų gyvenimui vis labiau juntama. „Chelsea” klubo savininko Romano Abramovičiaus aistra didelėms jachtoms ir lėktuvams tapo vartojimo, kuris apėmė Londoną, simboliu.
Sityje dirbantis finansų elitas tiesiog mėgaujasi prabanga, nes gali sau tai leisti. 2006-ųjų pabaigoje finansų sektoriaus darbuotojams vien kalėdinių premijų buvo išmokėta 9 milijardai svarų, milijonus uždirba ir įvairiausi tarpininkai. Šis pinigų lietus dažniausiai lyja ant „jaunų ir įpykusių” Sičio darbuotojų, kurių dauguma neturi nė 30 metų. Jie masiškai perka pačius brangiausius automobilius ir pačius geriausius butus, būtinai su vaizdu į upę, o vidurinioji klasė dėl to negali ramiai miegoti, nes jai gyventi Londone darosi per brangu.
Anksčiau menininkų numylėtas Noting Hilas virto staigiai praturtėjusių milijonierių priebėga, nes tik jie įperka ten mamus. Rugpjūtį pasirodė knyga apie šį rajoną, pavadinta „Notting Hilas” (hell angl. – pragaras). Leidėjas, iš anksto numatęs, kad ji taps bestseleriu, jo autorei Rachel Johnson išmokėjo kelių šimtų tūkstančių svarų avansą.
Mido prisilietimas
Londone prie visko, kas madinga, tarsi prisiliečia Midas, nes naujoji turtuolių klasė tam negaili pinigų. Ji jau beveik užkariavo anksčiau menininkų ir muzikų gyvenamus Šoredito ir Hokstono rajonus, kurių moderniai įrengtuose „loftuose” dabar įsikūrę naujieji turtuoliai. Tačiau menininkai nesiskundžia, nes 2003 metais Londonas tapo šiuolaikinio meno prekybos pasaulio sostine, o Frizo meno mugė (Frieze Art Fair) vos ją surengus tapo vienu svarbiausių meno renginių pasaulyje. Londone užtekėjo ir dailininko Wilhelmo Sasnalo, dėl kurio darbų šiandien kraustosi iš proto jaunimas, žvaigždė. Tas pats pasakytina ir apie literatūrą, muziką, drabužius. Londone išpopuliarėjusios knygos akimirksniu tampa pasaulio bestseleriais. Geriausias pavyzdys – J.K.Rowling opusai apie Harį Poterį.
Net Holivudas įsimylėjo Londoną, nes Londone sukuriama vis daugiau visą pasaulį užkariaujančių filmų. Filmai apie Džeimsą Bondą jo kūrėjams uždirba tiek, kad apie tai gali tik svajoti Holivudo magnatai. Subtilesnio skonio žiūrovai mėgavosi „Striptizo ereliais” bei „Ketveriomis vestuvėmis ir vieneriomis laidotuvėmis”. Moteris sužavėjo Londono prietranka Bridžita Džouns, o vyrus – šiuolaikinio nesubrendėlio hedonisto simboliu tapęs Hugh Grantas. Į Londoną persikėlė Madonna ir Cate Blanchette, net Woody Allenas į senatvę vis dažniau išduoda Manhataną ir naujausių savo filmų veiksmą perkelia į Londoną.
Londonas – ir pasaulio muzikos centras, į kurį suvažiuoja viso pasaulio muzikantai. Būtent Londone didžėjus Gillesas Petersonas, pasinaudodamas BBC teikiamomis galimybėmis, kuria šiuolaikinį, visam pasauliui priimtiną muzikinį koliažą iš regio, džiazo, soul, hiphopo ir elektroninės muzikos.
Prie Londono suklestėjimo prisidėjo net George’as W.Bushas. Už nepopuliarią šio prezidento užsienio politiką teko sumokėti Niujorkui. Niujorko šiandien negalima vadinti pasaulio sostine vien dėl globalinio antiamerikietiškumo. O štai Londonas, nors ir pats ištikimiausias Vašingtono sąjungininkas, išsaugojo simpatingo, neutralaus, mokančio suderinti skirtingas kultūras miesto įvaizdį ir tapo XXI amžiaus simboliu. Ne Niujorke, o Londone šiandien formuojasi globalizmo branduolys – universalus ir suprantamas įvairioms kultūroms.