Per tūkstančius metų galėjome įsitikinti, jog net Dešimt paties Dievo įsakymų daugeliui – nė motais. Krikščionių meilingos vilionės dangumi ir grasinimai pragaru – kaip žirniai į sieną. Baudžiamųjų kodeksų straipsniai labai patogūs juristų manipuliacijoms.
Žmogus daro tai, ką jis nori daryti arba ką diktuoja jo ydos, užplūdusi mada ir reklama. Baigia nunykti senoji paprotinė moralė: ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Girdim ir matom: kiti nei sėję, nei pjovę (nebent kam nors kitam suvarę peilį) vartosi kaip inkstas taukuose arba, jau kelintą ar net kelioliktą kartą nuteisti ir valstybės išlaikomi, gali nebesirūpinti nei darbu, nei savo uždarbiu.
Mes kažkaip praleidom negirdom garsaus JAV psichologo C.Rogerso nedirektyvinį žmonių veiklos korekcijos metodą. Apie jį netyčia išgirdau dar Brežnevo laikais, kai pavasariais nenustygstantis vilnietis psichoterapeutas A.Alekseičikas į vieną seminarą atsiputnojo iš Leningrado „ne kožnam pabažnam” pasiekiamą šios srities specialistą Libichą. Šis daktaras laikė save Jekaterinos laikų leibmedikų palikuoniu ir stengėsi neatsilikti nuo pasaulinės psichoterapijos ir psichologijos naujovių.
Kai svečias seminaro dalyviams išdėstė modernųjį Rogerso metodą, į prelegentą privačiai kreipėsi vienas mano pažįstamas, įsivaręs tiesiog katastrofišką obsesiją. Žmogus turėjo kolektyvinį sodą ir ten įprato šlapintis prie savo obelaičių, kad amoniakas nenueitų veltui… Tačiau atsitiko taip, jog ilgainiui jis nebegalėjo abejingai praeiti pro bet kokį medį.
Ir ką jam patarė Libichas, remdamasis nauju Rogerso metodu? Ogi liepė ilgiau pabūti miške ir ten – nori nenori – paženklinti kiekvieną pušį. Ne drausti, o skatinti. Leisti žmogui pasikakinti taip, kad jis daugiau „nebesikakintų”.
Mes vis girdime per radiją vairuotojams perspėjimą, kuris nieko nepadeda, nes televizija kasdien visais kanalais per visus demonstruojamus filmus rodo, kaip turi važinėti kietas šiuolaikinis „bičas”, norintis mergoms daryti įspūdį. „Pirmyn, vaikine! Spausk, kol įsitikinsi, kas yra kietesnis – tu, pakelės medis ar koks suknistas stulpas!” Maždaug taip turėtų skambėti pamoka jauniems vairuotojams pagal Rogerso metodą.
Vargas, jei tas „bičas” važiuoja ne vienas. Bet jeigu bendrakeleiviai pritaria tokiam vairavimui, būkime nuoseklūs – gerbkime demokratiją…
Rugsėjo pirmosios naktį tokia demokratiška katastrofa įvyko miške netoli Marcinkonių. Įsilinksminusi kompanija po pusiaunakčio lėkė nežmonišku greičiu ir, žinoma, trenkėsi į medį. Gydytojai spėja, kad jaunas vairuotojas gali prarasti regėjimą, vienas jo draugų jau palaidotas, kitas – sutrupintomis kojomis, linksma atsipeikėjusi kvatoklė pasigedo dantų. Biblijoje daug kur pasakyta: „Kas turi akis, tegu mato. Kas turi ausis, tegu išgirsta.” O visai kurčiam, aklam bepročiui galbūt nereikia ir galvos.
Mums jokia naujiena ir tokia žinia: žmogus įkaušęs rūkė ir atgulęs su dūmais pakilo į dangų. Kitas vietoj nusibodusio kaklaraiščio pasirinko virvę… Amžinatilsį, ir ačiū Dievui! Pamažu valosi ta mūsų vargšė Lietuva. Neveidmainiaukim sakydami, jog mums tų nevėkšlų labai gaila. Žinoma, kur kas linksmesnė žinia, kad vienas „policijai gerai pažįstamas asmuo” nugalabijo kitą, septynis ar devynis kartus teistą nusikalstamos grupuotės narį. Pagaliau!..
Vis dar turime vilties, kad ir tas žudikas kada nors prieis liepto galą.
Protingas, sąžinės ir vaizduotės nestokojantis pilietis, dievaži, gali surasti ir vietą po saule, ir savąją „žvaigždę”, televizijos dar nečiupinėtą. Garbingam žmogui tvarkingoje visuomenėje, rodos, galėtų užtekti ir vienos taisyklės: neskriausk (nemulkink) kito ir pats nesileisk, kad kiti skriaustų. Bet vieni nori būti, o kiti – greičiau supūti. Todėl ir netrūksta tokių, kurie gaudami gerus pinigus sėkmingai kvailina ir pūdo kitus. Netikiu, jog tokiam Ramanauskui ar Šapranauskui patiktų tas mėšlas, kuriuo jie tarytum skarabėjus maitina šeimos ir mokyklos neišprusintus žiūrovus. (Stebėtina, kaip šitoks „biznis” beveik sutapatino talentingą aktorių ir skonio neturintį „intelektualą”.)
Tuštokų, tačiau pelningų pliurpalų net ėmė ilgėtis mūsų nacionalinės televizijos kanalas, todėl šį sezoną skubėkime pasisotinti naujausiomis pliurpalų laidomis: „Labas vakaras”, „Kapitonų mūšis”, žaviosios Ingos „Pamoka” savai pliuškių kompanijai arba Paliukaičio postringavimais. Saiko ir skonio vis labiau stinga ir „Gero ūpo” penktadienio laidai. Ką darysi, ragaukime, kol nusivylę pradėsime reikalauti, kad bent jau būtų visai Lietuvai prieinamas Kultūros kanalas.
Kai civilizuota, demokratinė valstybė tampa bejėgė daryti žmonišką vertybių atranką, belieka pasikliauti pačios motinėlės Gamtos atranka. Būdama griežta ir principinga ji iš nemenko primatų būrio sugebėjo išugdyti žmogų. Rogerso metodas negali įveikti tradicinio mūsų humanizmo, kai žudikui skiriama kur kas daugiau dėmesio negu jo aukai. Plėšikams, vagiliams, sukčiams, narkomanams, autoavarijų invalidams negailime lėšų, o mokytojams – pristingame. Darbštūs, protingi ir sąžiningi valstybės piliečiai tampa visuomenės atmatų įkaitais.
Prieš karą vienam Konrado kavinės barmenui, Alfonsui Schichui, Kazys Binkis buvo sukūręs epigramą:
Alfonsai Šich. gerai maišyk,
Ragauk pats ir mus vaišyk…
Ragaukite, ponai, nuo kurių daug kas priklauso! Prieš vaišindami kitus, bent jau patys prisiragaukite.