Tikra sielos tėvynė
Briugė – vienas Mažosios Europos stebuklų. XIV amžiaus Europos miestuose prigydavo ir savo sielos tėvynę juose rasdavo daugybė svetimšalių menininkų ir pirklių. Tai buvo Europa be sienų – laisvų ir savivaldžių miestų, universitetų ir pirklių gildijų Europa. Tokią Europą – miestų ir regionų Europą – sunkiai mėgina atgaivinti dabartinė Europos Sąjunga.
Nauja, kaip mes žinome, yra sėkmingai užmiršta sena. Mažų ir klestinčių miestų Europa veikiausiai buvo Europos Sąjungos provaizdis, o pirmasis mėginimas institucionalizuoti Europos miestų sąjungą buvo Hanzos lyga. Vienas klestėjusių Hanzos lygos miestų, kuriam buvo lemta tapti ir didžių menininkų miestu, ir buvo Briugė.
Briugė yra kerinčio grožio miestas. Laimei, jos įstabios architektūros nesugriovė nei modernizacijos epocha, nei abu pasauliniai karai. Miesto tėvams per šimtmečius pavyko išsaugoti unikalią viduramžišką Briugės architektūrą. Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietija nuo 1914 iki 1918 metų buvo okupavusi Briugę, o ir Antrojo pasaulinio karo metu Briugė nuo 1940 iki 1944-ųjų buvo vokiečių okupuota.
Bet ji išliko ir šiandien yra pelnytai laikoma vienu iš pačių gražiausių nedidelių istorinių Europos miestų. Briugė yra tikras įsikūnijimas to, ką Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler) savo „Vakarų saulėlydyje” pavadino kultūros miestu – miestu, leidžiančiu atsekti epochos stilių ir jos kultūros formas.
Briugė yra vadinama Šiaurės Venecija. Šioje vietoje skaitytojai gali suklusti ir prisiminti, jog šiuo skambiu vardu yra vadinami ir kiti miestai – visų pirma šiuo vardu buvo vadinamas Amsterdamas, o vėliau ir Sankt Peterburgas, kuris ir buvo pastatytas pagal Rusijos caro Petro I itin pamėgto Amsterdamo modelį. Šiaurės Venecija yra kartkartėm pavadinamas ir Stokholmas, tad, regis, visi gražūs miestai prie vandens siekia šio bendro garbingo vardo.
Kad ir kaip būtų, Briugė yra dažniausiai ir visai rimtai vadinama Šiaurės Venecija. Manau, kad būtent Briugė ir nusipelnė šio palyginimo bei skambaus vardo.
Tikras alaus pasaulis
Briugė priklauso mažiausiai dviejų kalbų ir kultūrų zonai – Vakarų Flandrijos provincijos sostinė Briugė (olandų kalba ir jos flamandiška versija – Brugge, prancūziškai – Bruges) istoriškai patyrė stiprias flamandų ir valonų įtakas.
Briugė tapo Hanzos lygos nare apie 1340 metus. Tuo metu miestas pradėjo pirmauti regione ir garsėti visoje Europoje savo avikailių perdirbimo ir verpalų manufaktūromis. Briugė ir šiandien laikoma tarptautiniu verpalų, tekstilės, alaus daryklų ir saldumynų (visų pirma nuostabaus belgiško šokolado) centru.
XIV a. antrojoje pusėje ir iki pat XV a. pabaigos Briugė klestėjo. Zvino (Zwyn) upės uždarymas laivybai dėl pakilusio grunto sudavė mirtiną smūgį Briugės ekonominiam gyvenimui, po kurio ji daug amžių negalėjo atsigauti. Kaip prekybos ir manufaktūrų centras, Briugė niekada nebeatgavo savo buvusio dominavimo ir išskirtinių pozicijų – ne veltui prieš XVI a. pabaigą ji buvo žinoma kaip Bruges-la-Morte (prancūziškai – „mirusi Briugė”).
Pati Belgijos Karalystė yra Napoleono politinis naujadaras – dirbtinė valstybė, paveldėjusi Brabanto hercogystės teritorijas ir kultūrinę tradiciją. Lygiai kaip iš esmės respublikoniški Nyderlandai per Napoleono užgaidas tapo monarchija, taip ir Belgijos Karalystė leido neįsivyrauti nė vienai iš čia gyvenusių tautų bei kalbų, o todėl ir neįprastai kurti pačią valstybę.
Nuo 1795 iki 1814 metų, per Prancūzijos revoliuciją ir Napoleono karus, Briugė buvo valdoma Prancūzijos. Nuo 1814 iki 1830 metų Briugę valdė Nyderlandai, o po 1830 metų sukilimo prieš olandų valdovą protestantą ir istoriškai unikalios Belgijos katalikų ir liberalų koalicijos atsirado Belgijos valstybė. Kad ir kaip būtų, Briugė vis dėlto labiau yra susijusi ne su frankofonų valonų, o su olandiškai kalbančių katalikų flamandų istorija bei kultūra. Sykiu ir su tuo, kas Flandriją išgarsino visoje Europoje – su nemirtinga flamandų tapyba.
Vienu požiūriu Briugė stipriai skiriasi nuo kitų miestų – ji išlaikė ne tik savo architektūros formas bei senovinę senamiesčio struktūrą, bet ir daugybę mažyčių alaus daryklų bei alaus rūšių. Šiuo požiūriu Briugės restoranai ir alaus barai tiesiog stulbina – pavyzdžiui, restorane „Erasmus” šeimininkas siūlo per 70 rūšių alaus.
Niekada neužmiršiu flamandišku receptu gamintos triušienos su kroketais troškintų obuolių padaže – seno Briugės patiekalo, kurį užgerti „Erasmus” šeimininkas patarė nuostabaus skonio juodu karčiu alumi „Moinette”.
Žinau, kad ir kaimyniniuose Nyderlanduose esama mažų alaus daryklų bei puikaus alaus, bet vis dėlto… Alfredo Heinekeno alaus imperija padarė savo – ten tvirtai dominuoja „Heineken” ir „Amstel”. O Belgijoje (ir ypač Briugėje) atsiveria sunkiai nusakomas alaus pasaulis, neturintis sau lygių Europoje. Mėginantieji keliais sakiniais apibendrinti belgišką alų visada rizikuoja nuskambėti juokingai ir nerimtai.
Meno genijų Briugė
Tarp daugelio kitų meno šedevrų Briugė turi ir įstabią Mikelandželo (Michelangelo) skulptūrą. Tai „Madona su kūdikiu”, esanti didingoje Briugės Dievo Motinos bažnyčioje. Skulptūra buvo sukurta 1501-1505 metais. Turtingas ir išdidus miestas nesunkiai galėjo sau leisti samdyti didį italų skulptorių tokiam užsakymui realizuoti.
Briugė yra neatsiejama nuo įstabios Hanso Memlingo (1435-1494) kūrybos. Šis didis flamandų religinis tapytojas, kuriam šiemet sukanka 570 metų, gimė Zeligenštate (Seligenstadt), netoli Frankfurto prie Maino, Vokietijoje. Briugės piliečiu jis tapo 1465 metais. H.Memlingui didelę įtaką padarė flamandų meistras Rogiras van der Veidenas (Rogier van der Weyden). Tylus pasišventimas, kilnus susikaupimas, šviesų harmonija ir tobula figūrų simetrija, būdinga H.Memlingo diptikams ir triptikams, lydi visus didingus jo darbus, esančius H.Memlingo muziejuje. Tai vienas iš pačių svarbiausių Briugės muziejų.
Kitas puikus Briugės muziejus, žėrintis genijų darbais, – tai Groeninge Museum. Jame esama ir Jeronimo Boscho (Hieronymus Bosch, 1450-1516), ir Jano van Eiko (Jan van Eyck) darbų. Iš Maseiko (Maaseick) miesto Limburgo (Limbourg) provincijoje kilęs Janas van Eikas (1390-1441) įkūrė Ars Nova (naujojo meno) kryptį XV a. šiaurinėje gotikinėje tapyboje, kuri skelbė Renesanso gimimą Šiaurės Europoje. Novatoriškas tapytojas, neprilygstamas miniatiūrininkas, detalės ir perspektyvos meistras Janas van Eikas net XVI a. savo tėvynainių buvo išdidžiai vadinamas tapytojų karaliumi.
Ne Briugėje, o netoliese esančiame Gento mieste, Šv. Bavono katedroje, yra garsusis Gento altorius, sukurtas Jano van Eiko ir jo brolio Huberto (1432). Tiksliau tariant, Hubertas pradėjo šį monumentalų darbą, o po jo mirties 1426 metais Janas viską užbaigė. Kad ir kaip būtų, Janas buvo aktyvus Briugėje, o Groeninge muziejuje yra vienas iš jo garsiausių darbų – „Madona su kanauninku van der Paele” (1436). Yra ten ir jo genialiai nutapytas „Jaunos moters portretas”, kuris švytinčio moters veido ir žvilgsnio paslaptimi daro tikrai ne mažesnį įspūdį, nei Leonardo „Mona Liza” ir kiti garsieji Florencijos meistro moterų portretai.
Atmintis prieš savivalę
Briugė ir pati yra kolektyvinio meno kūrinys – miestas, kuriame istorija yra nesuklastota, neperrašyta ir nepasaldinta. Ji įsakmiai primena mums, kiek kartų autentiška istorija ir architektūra yra vertingesnė už absurdiškus politinės savivalės ir galios projektus, tokius kaip seniai neegzistuojančių rūmų atstatinėjimas ir istorijos fabrikavimas, užuot įsiklausius ir išsaugojus tai, kas mus pasiekė savo tikrais pavidalais.
Briugė yra istorijos, kultūros ir autentiškos atminties triumfas prieš amneziją ir menkaverčius politinio susireikšminimo projektus.
Leonidas Donskis