Lietuvoje šiuo metu gyvena 450 pabėgėlių, kuriems suteiktas nuolatinis arba laikinas leidimas gyventi šalyje.
Per pastaruosius dešimt metų Migracijos departamentas išnagrinėjo daugiau nei 4 tūkst. užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį – 106 asmenims buvo suteiktas pabėgėlio statusas, apie 400 asmenų naudojasi arba naudojosi papildoma apsauga, kuri reiškia, jog asmuo pabėgėlio statuso neįgyja, tačiau nėra grąžinamas į savo valstybę.
Pabėgėlio statusą gavę asmenys turi teisę Lietuvoje apsigyventi nuolat, tuo tarpu žmogaus, kuriam suteikta papildoma apsauga, statusas kasmet yra peržiūrimas, tačiau jei nuo papildomos apsaugos suteikimo praėjo penkeri metai, jis Lietuvoje įgyja nuolatinio gyventojo statusą.
Kaip BNS teigė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro koordinatorius Lietuvoje Vladimiras Siniovas, iš teikiančiųjų prašymus gauti pabėgėlio statusą dominuoja čėčėnų tautybės asmenys – jie sudaro apie 80 proc. visų prašančiųjų Lietuvos prieglobsčio.
Antrąją grupę sudaro pabėgėliai iš Afganistano, tačiau jų migracijos į Lietuvą pikas buvo fiksuojamas 1997-1999 metais – šiuo metu, anot V.Siniovo, Lietuvoje gyvena apie 20 afganistaniečių. Nuo 2000 metų prieglobsčio prašančių asmenų tarpe vyrauja čėčėnai.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos duomenimis, apie 60 proc. visų Lietuvoje gyvenančių pabėgėlių yra moterys ir vaikai.
Lietuvoje nacionalinė prieglobsčio procedūra, suteikianti galimybę nuo karo, persekiojimo ir šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų bėgantiems asmenims prašyti Lietuvos pagalbos, veikia jau 10 metų.
Šios procedūros pagrindas – 1951 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso. Lietuva prie šio konvencijos prisijungė 1997 metais.
Konvencija apibrėžia pabėgėlių statusą, jų teises ir pareigas priimančioje valstybėje. Viena pagrindinių Konvencijoje įtvirtintų garantijų – draudimas išsiųsti pabėgėlius į šalį, kur jų gyvybei ar laisvei grėstų pavojus.