Prieštaringų įspūdžių palikusi „Honkongo sinfonietta” į Pažaislio muzikos festivalio istoriją įėjo kaip koncertas, kuriam pirmąkart dirigavo moteris
Pirmą kartą per Pažaislio festivalių istoriją ant dirigento pakylos stovėjo moteris – Yip Wing-sie iš Honkongo. Pirmą sykį festivalyje koncertavo orkestras iš Tolimųjų Rytų – „Honkongo sinfonietta”, įkurta 1990 metais.
Buvo daug tikėtasi iš šio kamerinio sambūrio. Anonsai skelbė: „Honkongo sinfonietta” – šiandien yra vienas labiausiai vertinamų Azijos orkestrų. (…) Bendradarbiauja su puikiais muzikais bei kolektyvais: V.Aškenazi, Ch.Hogvudu, R.Kingu, L.Pavaročiu, Lang Lang ir Kirovo, Didžiojo bei Štutgarto teatrų baleto trupėmis. Orkestro repertuaras išties platus – nuo kamerinės muzikos iki simfonijų, nuo baroko iki šiuolaikinių veikalų. „Honkongo sinfonietta” pelnytai didžiuojasi atliktu turtingu Kinijos kompozitorių orkestrinės muzikos repertuaru – šiuo požiūriu orkestrui gali prilygti tik nedaugelis pasaulio kolektyvų”.
Deja, realybė pasirodė esanti kiek kitokia…
„Honkongo sinfonietta” pasirinko groti įdomius kūrinius – vakarietiškąją programos dalį sudarė Otorino Respigio Senovinės arijos ir šokiai, Volfgango Amadėjaus Mocarto Koncertas fortepijonui ir orkestrui nr. 23 A-dur ir Igorio Stravinskio Siuita iš baleto „Pulčinela”. Taip pat orkestras grojo ir vieną savo nacionalinį kūrinį – Chang Hing-yan kompoziciją orkestrui ir dviem kinų mediniams pučiamiesiems instrumentams „Kažkas yra vėjyje…”.
Nors po šio kūrinio klausytojai svečius apdovanojo audringais plojimais, man šis kūrinys kėlė daug dvejonių. Netikėtai prisiminiau „Lietuvos” ansamblį sovietiniais laikais, kai buvo itin mėgstama atlikti „muziką, nacionalinę savo forma ir internacionalinę savo turiniu” proginiuose koncertuose. Kitaip sakant, gerokai pasaldintą ir „šiandienos šviesos” persunktą folklorą. Autoriaus iš Honkongo veikalas tarsi bando sujungti vakarietiškos ir rytietiškos muzikos tradicijas, pasikliaudamas iliustratyviomis, pernelyg tiesmukomis išraiškos priemonėmis, lietuvių autorių kūriniuose naudotomis ir sėkmingai ar mažiau sėkmingai išnaudotomis maždaug prieš keturias dešimtis metų. Rytietiško vėjo ir jo sparnų šėlsmo klausantis pagalvojau, gal svečių orkestras groja kokį nors savo XX a. vidurio klasiko veikalą? Pasirodo, klydau. 40-metis sveikos išvaizdos, džiugiai nusiteikęs autorius kopė į sceną nusilenkti mūsų nuoširdžiai publikai…
V.A.Mocarto Koncertą drauge su orkestru atliko prancūzų pianistė Elen Kover (Helene Couvert). Žinoma, daugelio tarptautinių konkursų laureatė ir meistriškumo kursų dalyvė (dabar paprastų solistų scenoje nesimato). Su jos kameriška, kiek rafinuota, vienspalve V.A.Mocarto muzikos traktuote galima būtų sutikti, tačiau susidarė įspūdis, kad orkestras ir pianistė kalba skirtingomis kalbomis, ne visada suprasdami vienas kitą. Ypač nejautrus akompanimentas lydėjo Koncerto pirmąją dalį, o trečiojoje pianistės pastangos buvo tiesiog užgožtos vienodo ir neįdomaus orkestro skambesio. Beje, kas mums neįprasta, teksto požiūriu nesudėtingą V.A.Mocarto kūrinį atlikėja skambino … iš natų, tuo primindama senstelėjusį Sviatoslavą Richterį, žinoma, tik išoriška muzikavimo forma. Gilesnių dalykų plotmėje abiejų pianistų dydžiai tiesiog nelygintini.
Vien tik orkestro (be solistų) buvo interpretuoti du kūriniai – dvi siuitos, parašytos praeito amžiaus pradžioje. Italo O.Respigio senovinėmis arijomis ir šokiais „Honkongo sinfonietta” pradėjo koncertą, O I.Stravinskio šokiais baigė. Esu įsitikinusi, kad grojant šiuos Vakarų muzikos deimančiukus reikia turėti nemažą vakarietiškos kultūros patirtį. Kuomet atlikimas remiasi klišėmis: garsyn, tylyn, greičiau, lėčiau – kūrinių interpretacija pasirodo esanti pernelyg kukli. Tas pats ir su vakarietiškos polifonijos epizodais, jie turi būti atliekami tarsi be atokvėpių, vientisai, su nenutrūkstamu vedimu pirmyn. Svečiai šiuos intarpus (o jų pakankamai daug abiejuose kūriniuose) kažkaip savotiškai susmulkino į mažas frazeles, kurios niekaip nesukibo į nedalomą visumą. Koncerto pabaigoje galėjome išgirsti Honkongo kamerinį orkestrą, gerokai papildytą pučiamųjų instrumentų. Beje, pastaroji grupė nuvylė dar labiau negu kietokas, tiesmukas, mažai niuansuotas styginių grupės skambesys.
Vis dėlto keliais aspektais „Honkongo sinfonietta” džiugino. Visų pirma tuo, kad gyvai grojant išgirdome rytiečių orkestrą, propaguojantį vakarietiškas tradicijas. Su nūdienos technika įrašuose galima padaryti viską: ir itin kokybišką garsą, ir ryškius dinaminius niuansus ir puikų garso balansą tarp solisto ir griežiančio orkestro. Realybėje yra kitaip. Ir ačiū Dievui, kad kitaip – tuomet į savo šalyje esančius orkestrus, jų dirigentus pradedame žiūrėti palankiau. Nekalbu jau apie tokius kolektyvus kaip Lietuvos kamerinis orkestras, kuris Vakarų Europoje buvo pelnęs „Mocarto orkestro” vardą.
Alina Ramanauskienė