Vilkaviškio rajono Vištyčio seniūnijos Liukių kaimo laukai – 419241 laipsnis rytų ilgumos ir 6040233 laipsniai šiaurės platumos. Šios koordinatės žymi vietą Lietuvoje, kur yra galbūt dar vienas reikšmingas mūsų krašto istorijai paminklas, kaip spėjama, – Perkūno akmuo, prie kurio mūsų protėviai galėjo garbinti Dievą.
Istorija
Užsirašęs į bloknotą šiuos palydovu į globalinės padėties nustatymo prietaisą (GPS) perduotus duomenis, gamtosaugininkas Juozas Dautartas apsidairė aplink. Prieš dvidešimt metų, kai jis pirmą kartą atėjo prie šio akmens, jo dar nesėmė vanduo. Tada pelkaitė slūgsojo gerokai toliau, o dabar ji plyti jau aplink akmenį. Tikriausiai bebrų darbas – jie patvenkė netoli srovenantį upelį.
Tik beržais apaugusi kalva už akmens stūkso kaip anksčiau ir, kaip kadaise, tebeošia Drausgirio miškas, kurio pakraštyje yra ši nuošali vieta.
1986 metais baigęs biologijos studijas Vilniaus universitete, vilnietis J.Dautartas buvo paskirtas dirbti biologijos mokytoju Vilkaviškio rajono Vištyčio vidurinėje mokykloje. Jaunas gamtininkas greitai rado kalbą su gamtą mėgstančiais vietos vaikais, įkūrė gamtininkų būrelį.
„Daug laiko praleisdavome gamtoje: stebėdavome paukščius, klajodavome po miškus, Vištyčio ežero pakrantėmis”, – prisimena J.Dautartas.
Rieduliui – žaibų kirčiai
Per vieną tokią kelionę, kai biologijos mokytojas su gamtininkų būreliu traukė pažiūrėti Drausgirio miško eglėje lizdą susikrovusio juodojo gandro, J.Dautarto dėmesį patraukė miško kalvos papėdėje stūksantis keistas akmuo. Jis buvo užkeltas ant kito akmens, be to, neįprastai juodas.
„Tėvai sakė, jog tai – kažkokių žemių riboženklis”, – paaiškino moksleiviai. „Tačiau kodėl toks pajuodęs?” – stebėjosi mokytojas. „Tikriausiai todėl, jog jį dažnai perkūnas tranko”, – pasvarstė vienas mokinių.
Grįžęs į Vištyčio miestelį mokytojas apie šį radinį prasitarė vidurinės mokyklos direktoriui istorikui Algirdui Merkevičiui. Šis prisiminė – ir kiti mokiniai pasakoję, kad perkūnas minėtąjį akmenį labai mėgstąs, nors šis guli žemumoje.
„Kartą įsidrąsinę vaikai per perkūniją atėjo į Drausgirio pamiškę, kad įsitikintų savo akimis. Jie sakė, jog kas antras žaibas smogdavo į akmenį”, – pasakojo mokyklos direktorius.
Garsus istorikas susidomėjo
Dar dirbdamas Vištytyje, o ir vėliau, J.Dautartas dalyvavo Vilniaus jaunųjų mokslininkų klubo „Zodiakas” veikloje. „Sykį mūsų klube istorikas Romas Batūra skaitė paskaitą apie Lietuvos senovę.
Jis pasakojo, kad tebėra neaišku, kur buvusi pagrindinė pagoniškosios romuvos šventykla. Vieni mano, kad toje vietoje dabar Vilniaus arkikatedra, kiti – jog tai buvo Sapieginė sostinės pakraštyje, kiti nurodo dar kitas vietas. O R.Batūra tada spėjo, jog romuva buvo Prūsijoje – dabartinėje Kaliningrado srityje ir siekė Vištytį.
Istorikas mums sakė, jog Vištyčio apylinkėse galbūt yra ir Perkūno akmuo, prie kurio mūsų protėviai garbindavo dievą. Įsigalint krikščionybei pagonys šią relikviją galbūt slėpė ir kilnojo iš vienos vietos į kitą”, – prisiminė garsaus istoriko paskaitą J.Dautartas.
Tada Vištyčio mokyklos mokytojas ir pagalvojo apie matytą prie Drausgirio akmenį. O jeigu tai tas pats, apie kurį kalba istorikas? Po paskaitos papasakojo R.Batūrai apie keistą radinį. Istorikas apsidžiaugė. „Labai įdomu, būtinai nuvažiuosiu ir apžiūrėsiu. Tik niekam daugiau nesakykite”, – paprašė jis.
Tylėjo dvidešimt metų
Nuo to susitikimo prabėgo nemažai laiko. J.Dautartas grįžo iš Vištyčio į savo gimtąjį Vilnių, dabar jis – vienas Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovų. Sako, ilgai tylėjęs apie keistą akmenį – klausęs patarimo ir tikėjęs, jog R.Batūra ar kiti istorijos specialistai praskleis šios paslapties šydą.
Tik prieš keletą metų prasitaręs apie Liukių akmenį dabartinių romuviečių vadovui Jonui Trinkūnui: „Jis irgi pasvarstė: įdomu, reikėtų nuvažiuoti ir pažiūrėti. Tik niekam daugiau nesakykite.”
Šiemet J.Dautartas ryžosi nebetylėti ir į kelionę prie Liukių akmens pakvietė „Lietuvos žinių” žurnalistą.
Vištytyje mus pasitikęs A.Merkevičius stvėrė į glėbį Juozą: „Kaip gyveni, kodėl retai beatvažiuoji?” Mokytojas tebedirba miestelio vidurinėje mokykloje, tik jau nebevadovauja jai – metų našta prispaudė.
Kartu su juo važiuojame Rėčiūnų, paskui Liukių kaimo link. O štai ir Vištyčio regioninio parko darbuotojo Juozo Paužo vienkiemis. Akmuo yra maždaug už pusės kilometro nuo čia, tad J.Paužas tikriausiai ką nors apie jį žino.
Melioratoriai neįveikė
„Prieš kelias dešimtis metų, kai aš buvau dar vaikas, šiose apylinkėse melioratoriai naikino akmenis – sprogdino, skaldė, o mes, vaikai, spoksojome į tuos darbus. Mačiau, kaip pajudino ir tą akmenį, kuriuo jūs domitės”, – patvirtino J.Paužas.
Pasak jo, melioratoriai kažkodėl šį riedulį ne stūmė ant traktoriaus „Stalinec” velkamo lakšto, kaip daugelį kitų akmenų, o bandė pakrauti į priekabą – galbūt norėjo kažkur išgabenti.
Tačiau kilstelėjęs akmenį sugedo traktoriaus hidraulinis keltuvas, ir riedulį melioratoriai nuleido. Bet ne ant žemės, o ant greta gulėjusio kito akmens. Matyt, tikėjosi, jog vėliau nuo čia jį bus lengviau paimti. Traktorius išžlegėjo į dirbtuves. Tačiau gal ir ten keltuvo greitai sutaisyti nepavyko, o gal paskui šį akmenį melioratoriai pamiršo – taip ir liko jis gulėti užkeltas ant kito akmens.
„Kai mano tėvas išlenkdavo stiklelį, kitiems kaimo vyrams girdavosi: ėję jiedu su broliu Stasiu pro Drausgirio mišką pas mergas, pakeliui sumanę pasilinksminti, tai ir kilstelėję akmenį”, – juokėsi J.Paužas.
Apylinkės – unikalios
Pasiraitoję kelnes – vandens pelkaitėje iki kelių – nubridome prie akmenų. Jų čia – trys. Vienas iš tiesų užkeltas ant kito. Vietomis pajuodęs, žaibų sutrankytas.
J.Dautartas atsivežė metalo ieškiklį, kuriuo archeologai bei lobių ieškotojai tyrinėja piliakalnius, pilkapius. Priglaustas prie užkelto akmens ieškiklis ėmė cypti – yra metalo. Gal todėl šį akmenį ir tranko žaibai?
Padėtas ant akmens radiacijos dozimetras pradėjo traškėti signalizuodamas, jog riedulys išskiria nemažai gamtinės jonizuojančiosios spinduliuotės. Vieta čia labai nuošali, paslaptinga. Šioje pelkaitėje žmonės yra aptikę kūlgrindą.
Pasmalsauti prie mūsų tyrinėjamo akmens užsukęs vietos medžiotojas, prie Vištyčio ežero įkurtos poilsinės „Viva Viktorija” savininkas Viktoras Jašinskas patvirtino, jog Vištyčio apylinkės unikalios. Ypač jis gyrė Vištyčio ežerą. „Jo vanduo unikalus: išsimaudęs pasijunti tarsi ką tik gimęs, oda tampa švelni. Viena mano viešnia ištyrė, jog Vištyčio vanduo švaresnis ne tik už šulinio, bet ir pirktinį šaltinio vandenį butelyje”, – pasakojo V.Jašinskas.
Pašnekovas prisiminė, jog kitoje Vištyčio ežero pusėje, kur kadaise buvo Prūsija, o dabar Kaliningrado sritis ir Lenkija, ošia Ramintos (kai kas sako – Romintos) giria. Šis vardas rodo, kad ten galėjo būti romuva, tačiau mokslininkai ligi šiol dėl to ginčijasi. Aišku tik viena – giria pavadinta per ją tekančios Ramintos upės vardu. Rytuose ši giria prasideda tuoj pat už Žitkiemio miestelio ant rytinio Vištyčio ežero kranto ir driekiasi į vakarus iki Galdapės miesto.
Toje girioje mėgęs medžioti buvęs Vokietijos kaizeris Vilhelmas Antrasis, kurio ir dvaras ten stovėjęs – jo griuvėsiai stūkso ir dabar.
Ramintos girioje, netoli Vištyčio ežero, buvusi ir vieno nacių lyderių Hermano Geringo vila, o pačioje Ramintos miškų glūdumoje buvo iškastas A.Hitlerio bunkeris, pagarsėjęs vilko irštvos vardu, kuriame šis fašistų diktatorius per Antrąjį pasaulinį karą praleido nemažai dienų ir naktų.
Kaip daugumą baltiškų vietovardžių, taip ir senovinį Ramintos mišką rusai pervardijo: dabar čia Krasnyj lies. Tik lenkai šią girią savo teritorijoje vadina taip, kaip ji nuo senovės buvo vadinama – Puszcza Romincka.
Pasak V.Jašinsko, Ramintos girioje buvo susiformavusi geriausių Europoje elnių populiacija, šiame krašte išvesta garsi žirgų trakėnų veislė. Tai iš tiesų ypatinga giria”, – tikino medžiotojas.
Važiuojant nuo Kybartų Vištyčio link, už keleto kilometrų nuo šio miestelio, paplentėje guli ir kitas riedulys. Jį žmonės pavadino Vištyčio akmeniu. Jis taip pat laikomas senoviniu aukuru. Legenda byloja, esą kažkada naktį šį akmenį nešęs velnias, kad sugriautų Vištyčio bažnyčią, tačiau užgiedojęs gaidys, ir nelabasis naštą numetęs – taip ir riogsąs akmuo iki šiol.
Už keleto kilometrų nuo Vištyčio – Paežerių kaimas. Tai, pasak V.Jašinsko, popiežiaus Jono Pauliaus antrojo motinos tėviškė.
Mokslininkai – atsargūs
Kur buvo romuva? Ar Liukių akmuo galėjo būti Perkūno akmuo?
Grįžęs į Vilnių paskambinau istorikui R.Batūrai. Jis prisiminė kalbėjęs kažkada su jaunu biologu apie įdomų akmenį prie Vištyčio. „Tačiau aš tada maniau, jog kalbame ne apie Liukių, o apie kitą – Vištyčio akmenį”, – prisipažino istorikas.
Patikslinti savo kadaise „Zodiako” klube dėstytų samprotavimų apie romuvą Suvalkijoje R.Batūra nebenorėjo. „Šių minčių buvau paskaitęs vietos kraštotyrininkų darbuose, tačiau ar tos žinios patikimos, dabar garantuoti negalėčiau”, – kalbėjo pašnekovas.
Nieko apie Liukių akmenį nežinojo ir Suvalkijoje garsus kraštotyrininkas, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotojas Albinas Kurtinaitis. Jis yra išleidęs keletą knygų apie vietos istorijos ir gamtos paminklus, tačiau Liukių kaime apgailestavo dar nebuvęs.
Neminimas šis akmuo ir istorikų Petro Tarasenkos bei Rimanto Matulio knygose apie akmenis-paminklus Lietuvoje. P.Tarasenkos knygoje „Pėdos akmenyje” pasakojama tik apie kitą Perkūnui skirtą akmenį ant Rambyno kalno (Šilutės r.).
Šis milžiniškas riedulys neišliko – 1911 metais malūnininkas Švarcas paliepęs darbininkams suskaldyti šį akmenį ir padaryti iš jo girnas. Dievai piktadarius nubaudę: du darbininkai buvę sunkiai sužaloti, kiti netrukus staiga mirė, o malūnininką Švarcą padarytos girnos gyvą sumalusios. „Perkūnui skirtų akmenų yra labai nedaug”, – pažymi savo knygoje P.Tarasenka.
Amžinas priešas – velniai
„Labai svarbi ir paini problema yra nustatyti, kodėl prie vienų akmenų buvo aukojamos aukos, o prie kitų – ne. O gal senovėje apeigos buvo atliekamos prie visų didesnių ar keistesnės formos akmenų? Ką reiškia kronikose minimas akmenų garbinimas? Ar patys akmenys buvo dievinami, ar jie tebuvo altoriai, prie kurių žmonės bendraudavo su dvasiomis, dievais, o gal ir vienu Dievu?” – svarsto savo knygoje „Istoriniai akmenys” R.Matulis.
Jis pateikia senovinių pasakojimų, esą Perkūnas dažnai trenkdavęs į tuos akmenis, ant kurių sėdėdavę velniai. Pasak R.Matulio, šie pasakojimai primena vėlyvos pagonybės laikus, kai atmosferinių ir kitų gamtos jėgų dievas Perkūnas žmonių sąmonėje tapo stipresnis už Velnią – mirusiųjų kulto dievą.
„Galbūt Liukių kaimo akmuo, kurį „mėgsta” perkūnija, yra dar vienas toks įrodymas?” – svarsto gamtosaugininkas J.Dautartas. R.Matulio duomenimis, ant tokių Velnio akmenų, sietinų su mirusiųjų kultu, galėjo būti aukojama ne tik Perkūnui ar požemio ir tamsos dievui Pykuoliui, bet ir vienam aukščiausiajam Dievui.
Archeologas stebėjosi
Pakomentuoti J.Dautarto hipotezę, kad žaibų plakamas Liukių akmuo senovėje galbūt buvo aukuras Perkūnui, paprašiau vieno garsiausių senosios Lietuvos šventviečių tyrinėtojų, humanitarinių mokslų daktaro, archeologo Vykinto Vaitkevičiaus.
„Mano nuomone, centrinė romuva buvo Prūsijoje – Įsrūčio (dabar Černiachovskas – aut.) miesto apylinkėse, kur teka Priegliaus upė. O kodėl manoma, jog buvo kelios romuvos, nežinau. Gal iš tiesų romuva galėjo būti kilnojama, kai kryžiuočiai užimdavo pagonių teritorijas, galbūt paskutinė romuva buvo Romainiai prie Kauno”, – svarstė V.Vaitkevičius.
Jis neatmetė galimybės, jog Liukių akmuo galėjo būti kilnojamas iš vietos į vietą kaip relikvija. „Tačiau kol kas visa tai – tik spėjimai, kuriuos nelengva patikrinti”, – sakė mokslininkas. Žiūrinėdamas Liukių riedulio nuotraukas, jis stebėjosi žaibų paliktomis žymėmis ir įtarė, jog ne geležies kiekis, o galbūt dar kažkas lemia tokią žaibų „meilę” šiam akmeniui.
V.Vaitkevičius yra tyręs ir suregistravęs savo knygose Žemaitijos ir Aukštaitijos šventvietes, tačiau Suvalkijos šventosios vietos šio mokslininko dar laukia. „Kada nors aplankysiu ir Liukių akmenį”, – pažadėjo šventviečių tyrinėtojas.