Klaipėdos dramos teatro scenos patriarchui, šviesaus atminimo aktoriui Vytautui Kancleriui rugpjūčio 15 dieną būtų sukakę 80 metų. Jis buvo vienas pirmųjų pokarinio Klaipėdos teatro kūrėjų, vienintelis pirmosios trupės aktorius, vaidinęs scenoje daugiau nei penkiasdešimt metų.
Gimęs Kaune, studijavęs ekonomiką Vilniaus universitete, vaidinęs „Vaidilos”, o jį sujungus su miesto teatru – jau Valstybiniame teatre, 1945 metų rudenį režisieriaus Juozo Gustaičio iniciatyva atvyko ir visam gyvenimui įsikūrė Klaipėdoje. 1951-1953 metais Kancleris vaidino ir Vilniaus valstybiniame dramos teatre, baigė jame veikusią Dramos studiją.
Kam teko matyti pokario Klaipėdos teatro atgimimą, pirmąjį gyvavimo dešimtmetį, orientaciją nuo muzikinės komedijos iki dramos, gal nepamiršo nei K. Jurašiūno „Eglės žalčių karalienės” – pokario teatro atidarymo premjeroje Kanclerio vaidinto Žilvino ar vėliau Romeo ir Otelo V. Šekspyro tragedijose, nei Žemaitės „Marčios” Vingių Jono ar V. Višnevskio „Optimistinės tragedijos” jūreivio Aleksejaus, nei Karaliaus Edipo Sofoklio tragedijoje ar, tuo labiau, vėlesnių – Čičinsko iš J. Marcinkevičiaus dramos, Kšištofo iš J. Stavinskio tragikomedijos „Spūsties valanda”, Centrausko iš K. Sajos tragifarso „Abstinentas”, daugybė kitų vaidmenų, sukurtų žmogaus, kuriam buvo lemta pirmajam atverti pokario Klaipėdos teatro uždangą, pusę amžiaus gyventi visais uostamiesčio ir jo Melpomenės namų džiaugsmais ir rūpesčiais.
Vienai žiūrovų kartai įsimintina aktoriaus jaunystė scenoje, kitai – įspūdinga kūrybos branda, kai aktorius vaidino garbųjį knygnešį Levanardą Šatrijos Raganos „Sename dvare”, buvusią varjetės žvaigždę, visų užmirštą, savigarbos nepraradusį Vilį Klarką N. Saimono „Keistuoliuose iš varjetė” arba S. Šaltenio „Jasone” vėlgi visų, išskyrus Jasoną, užmirštą buvusį vaikų namų direktorių Matulionį, pamestinukų angelą sargą.
Per pusšimtį metų scenoje Vytautui Kancleriui teko dirbti su įvairiais režisieriais. Brandžiausi vaidmenys sukurti ilgamečio teatro vyriausiojo režisieriaus, dabartinio meno vadovo Povilo Gaidžio pastatymuose.
Šimtą keturiasdešimt vaidmenų teatre ir trisdešimt kino bei televizijos filmuose – toks aktoriaus įnašas į Lietuvos teatro ir kino istoriją. Ir be viso to – keturis dešimtmečius trukusi jo kaip Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovo veikla. Kanclerio neįmanoma buvo neįsidėmėti netgi tada, kai jis tik akimirką pasirodydavo scenoje. Jis nemistifikavo artisto darbo, ėjimo į sceną nelaikė lipimu ant aukuro. Jam buvo svetima artistinė poza ir nepriimtinas posakis „einu į darbą kaip į šventę”.
Ir jaunystės, ir brandos metais jam svarbiausia buvo teikti žmonėms viltį, jog gyvenimas yra gražus, reikia tik mokėti jį nugyventi taip, kad nebūtų skaudu dėl praėjusio laiko. Prieš dešimtį metų, įvertinus pusės amžiaus trukmės kūrybinį indėlį į Lietuvos teatro meną, aktorius Vytautas Kancleris buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu. O po dvejų metų, 1997-ųjų birželį, Lietuvą apskriejo skaudi žinia apie uostamiesčio Dramos teatro scenos patriarcho mirtį.
Vytautas Kancleris buvo gyvoji teatro legenda. Jame slypėjo galinga kūrybinė jėga. Jis buvo apdovanotas žavia ir harmoninga prigimtimi, ryškiu talentu, nepaprastu darbštumu ir intelektu. Pusę amžiaus ištikimai tarnavęs teatro mūzai Vytautas Kancleris Lietuvos teatro istorijai paliko neįkainojamą turtą.
Stefa Galkauskaitė
„Vakarų ekspresas”