Vienas ryškiausių Lietuvos nekomercinės, eksperimentinės „ambient”, „new age”, „neofolk” muzikos kūrėjų klaipėdietis Donatas Bielkauskas paprašytas interviu sutriko: „Esu per jaunas, kad ką rimto pasakyčiau. O kvailai kalbėti nesinori”. Visgi sutiko papasakoti apie projektą „Kultūrkiosk”, kuriame neseniai dalyvavo, ir kitus savo darbus.
Kas tai per projektas „Kulturkiosk”, kuriame atstovavai Lietuvai liepos 28-rugpjūčio 3 d. Vokietijoje?
Vokietijos R. Bošo fondas finansuoja programą, skirtą kultūros menedžeriams iš Vidurio ir Rytų Europos. Programoje dalyvauja 12 merginų, tarp jų ir lietuvė Rita Valiokonytė. Jos gyvena ir dirba su įvairiais projektais skirtinguose Vokietijos miestuose. O „Kulturkiosk” – tai bendras visų merginų darbas – kultūrinis informacinis jų gimtųjų šalių pristatymas. Mano muzika, Artūro Olšausko fotografijos ir Audriaus Stonio bei Arūno Matelio filmas „Skrydis per Lietuvą, arba 510 minučių tylos” šiame projekte atstovavo šiuolaikiniam Lietuvos audiovizualiniam menui.
Trijų Vokietijos miestų Heidelbergo, Regensburgo ir Potsdamo centrinėse aikštėse buvo pastatyti kioskeliai, kuriuose buvo sudėlioti įvairūs informaciniai lankstinukai, periodinė spauda, į vokiečių kalbą išverstos tų šalių grožinės literatūros knygos, žemėlapiai, turistinė informacija. Aplink kioskelį vyko įvairūs užsiėmimai – liaudies šokių, kalbų pamokėlės, buvo demonstruojami filmukai vaikams, susidomėjusieji renginiu buvo vaišinami nacionaliniais saldumynais. Renginius vainikavo literatūrinės kūrybos skaitymai ir muzikinė programa. Koncertavo „ska” stiliaus grupė „Skandal” iš Čekijos, aš, didžėjai.
Paprastai Lietuvą užsienyje atstovauja V. Povilionienė arba džiazo muzikos grandai. Kaip pats patekai į šį projektą?
Kaip bebūtų gaila, tačiau visose meno srityse viską lemia asmeninės pažintys. Tiesa, projektas „Kulturkiosk” buvo orientuotas į jaunimą, taigi V. Povilionienės kandidatūra iš karto atkrito. Mano bičiulis, savotiškas mano vadybininkas Gediminas Banaitis studijavo su R. Bošo stipendininke lietuvaite Rita Valiukonyte. Jis jai ir rekomendavo mano kandidatūrą.
Kaip vokiečiai priėmė tavo muziką?
Gerai, šiltai priėmė, nors tai nebuvo ta publika, kuri domėtųsi netradicine muzika. Bet aš pasirinkau tokią programą, kuri klausosi lengvai, be ypatingų pastangų. Tai „ambient” stiliaus ieškojimai, pamaišyti su neofolkloru. Didžiąją dalį kūrinių atlikau gyvai su birbyne ir su kompiuteriu. Birbynė vokiečiams – nematytas, egzotiškas instrumentas. Jie labai daug klausinėjo.
Kodėl pasiėmei birbynę, juk pats groji daugeliu instrumentų?
Tas daugelis – tai folkloro muzikos instrumentai. Aš negroju nei gitara, nei smuiku. Baigiau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies instrumentų katedrą. Birbynė – mano pagrindinis instrumentas, mano specialybė.
Dirbi pagal specialybę?
Taip, iš dalies. Mano kvalifikacija liaudies muzikos pedagogas, liaudiškos muzikos kolektyvo vadovas. Nemokau vaikų groti birbyne, tačiau dirbu su folkloro kolektyvais. Ketverius metus dirbau Rietave, o neseniai perėjau dirbti į Dovilų etninės kultūros centrą. Šiuo metu steigiu liaudiškos muzikos kapelą su vokaline grupe.
Su doviliškiais grosite ir dainuosite neofolklorą?
Nemanau. Bandžiau truputį eksperimentuoti su elektronika, neofolkloru Rietave, tačiau žmonėms tai labai neįprasta, sunkiai priėmė. Taigi darbe propaguoju tik tradicinį folklorą. Užtat namuose atsigriebiu.
Dirbi vienas, su kompiuteriu?
Vienas su kompiuteriu dirbu naktimis. Kai nutyla gatvės šurmulys, išjungiamas televizorius, namiškiai nueina miegoti sėdu prie kompiuterio ir kuriu muziką.
Tačiau žmonės dažnai mane tapatina su mano projektu „Donis”, kuris nėra tik mano muzika. Aš kviečiuosi į pagalbą draugus. Paskutinį pusmetį gan aktyviai bendradarbiavau su vokaliste Rasa Serra, gitaristu Jevgenijumi Sege, smuikininku Devidu Krutkevičiumi, kolektyvu „Kuršių ainiai”, su elektroninės muzikos kūrėjais McKaru ir Kristijonu Lučinsku. Parengėme leidybai karinių istorinių dainų albumą, kurį klausytojai turėtų išvysti rudenį.
Rinkti karines istorines dainas pradėjai dar studijų metais. Kodėl taip ilgai reikėjo laukti rezultato?
Per trumpą laiką padaryti kūriniai būna labai panašūs vienas į kitą. Norėjosi, kad kiekviena daina būtų pakankamai įdomi ir skirtinga. Pirmąjį kūrinį įrašėme dar 2000 m., keletą dainų – pernai, visas likusias – šiemet.
Albumo forma nėra labai populiari, tačiau tiems, kas domisi folkloru, kas atviras muzikiniams eksperimentams, jis turėtų patikti. Tik keturios dainos albume yra autentiškos. Kitų paėmiau tik tekstą, o melodiją ir aranžuotę sukūriau pats. Jos išlaiko savo etninį pirmapradiškumą, tačiau visgi yra kitokios.
Karinės dainos lyg ir siejasi su vyrais, tačiau šiame albume skambės moteriškas Rasos Serra vokalas. Kodėl?
Tikrų vyriškų, trankių, pergales šlovinančių dainų lietuvių folklore praktiškai nėra, o jei yra – tai labai nedaug. Dauguma lietuviškų karinių dainų – liūdnos, ilgesingos, tragiškos, nes jas iki mūsų dienų išsaugojo moterys. Todėl pasirinkome ir moterišką vokalą. Beje, Rasos balsas yra vienas nuostabiausių ir profesionaliausių vokalų lietuviškame neofolke.
Galbūt tu ar visa komanda jau turite idėjų naujiems projektams?
Su gitaristu Sege turime minčių dėl bendradarbiavimo. Tai būtų elektroniniai eksperimentai su gitaros improvizacijomis.
Lyginant su tuo ką grojai prieš penkerius metus ir seniau, dabar tavo muzika tampa vis niūresnė, sunkiau klausoma. Kodėl?
Iš pradžių, kai susidomėjau netradicine muzika, mane labiausiai žavėjo „ambient” stilius. „Ambient” verčiama kaip sferos muzika. Jai būdinga ramybė, harmoniškas grožis. Ilgainiui to „atsikandau”, pasidarė neįdomu, per daug paprasta. Dabar man įdomesnė sudėtingesnė eksperimentinė muzika, kuri sunkiai klausosi, slegia tuos, kurie tokia muzika nesidomi. Todėl dabar mano uždavinys ateinančiam pusmečiui – surasti formulę tokios muzikos, kuri būtų man įdomi, neatbaidytų klausytojų ir išliktų alternatyvi.
Per keletą puslapių nusidriekęs tavo diskografijos, koncertų ir kitų darbų sąrašas man atrodo įspūdingai. O tau pačiam?
Pernai į Lietuvą buvo atvažiavęs toks japonas Aube. Jis groja man pakankamai įspūdingą muziką. Jam apie penkiasdešimt metų, o jo kūrybos diskografijos sąrašas sudaro apie 150 leidinių. Tai išties įspūdinga.
Kokia muzika tau įspūdinga?
Tokia, kuri daro stiprų poveikį klausytojui. Negalėčiau įvardinti konkrečių vardų ar muzikinių stilių. Pasaulyje yra be galo daug labai geros muzikos.
Ar tau nebaugu įsilieti į tą muzikinę begalybę?
Kartais pagalvoju, kad man užtektų atsisėsti ir klausyti klausyti klausyti tą begalę geros muzikos. Kartais atrodo, kad ne kažin ką naujo ir įdomaus galiu įnešti į tą begalę. Juolab dabar, kai visiems prieinami kompiuteriai tapo kūrybos priemone ir bet kas gali tapti kūrėju. Gal pakaktų kartais ką nors įrašyti ir pasidėti į lentyną, kartais pasiklausyti, bet… norisi grįžtamojo ryšio, atsako iš kitų klausytojų.
Kada artimiausiu metu pasirodysi scenoje Lietuvoje?
Paskutinį rugpjūčio savaitgalį, prie Kernavės vyksiančiame neofolkloro muzikos festivalyje „Mėnuo Juodaragis” pristatysiu keletą kūrinių iš naujojo karinių istorinių dainų albumo.
Jurga Petronytė
„Vakarų ekspresas”