Neseniai svarstant būsimojo Kopgalio pramogų parko detaliojo plano koncepcinį sprendimą buvo pareikšta, kad šalia Lietuvos jūrų muziejaus esančiai Žuvininkystės tyrimų laboratorijai Kopgalyje ne vieta.
Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje vietoje laboratorijos numatytas pramogų parkas. Išeitų, kad pirmenybė Lietuvoje teikiama ne mokslui, o pirtims, baseinams su pašildytu vandeniu, viešbučiams, kavinėms ir pramogoms.
Ką apie tokį Kopgalio pramogų parko detaliojo plano rengėjų požiūrį mano tie, kurie iš čia turėtų „dingti”? Paprašėme mintimis pasidalinti Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų cento direktoriaus pavaduotoją Joną Pašukonį.
– Kodėl, jūsų nuomone, susiformavo požiūris, kad Kopgalyje Žuvininkystės tyrimų laboratorija nereikalinga ir būsimojo parko detaliojo plano rengėjai į ją net neatkreipė dėmesio?
– Abejoju, ar prie Jūrų muziejaus kasų kabojusi detaliojo plano schema iš viso kam nors krito į akis. Prie jos nebuvo prierašo, kad tai ne šiaip sau vietovės planas, o viešam svarstymui pateikiamas objektas. Toks plano pristatymas – katė maiše. Jeigu paprasti žmonės, mėgstantys poilsį Smiltynėje, būtų žinoję ir supratę, kas, patvirtinus tą projektą, jų pamėgtame kampelyje atsiras, būtų reagavę kitaip. Pagal tai, kas plane parodyta, į edukacine vadinamą pramogų zoną vargu ar eilinis poilsiautojas su plona pinigine pateks. Niekas negali paneigti, kad ir pati Smiltynė netaps tik turtingųjų ramaus poilsio kampeliu. Tokia ateitis eilinių klaipėdiečių, manau, tikrai nevilioja. Jie neturi konkrečios informacijos, kas tiksliai už dešimtis milijonų litų Kopgalyje bus rengiama. Net viešame susirinkime, kur buvo aptariamas detalusis planas, jo pristatinėtojai aiškino, kad šalia laboratorijos esanti žemė numatoma visuomeninėms reikmėms, o kam konkrečiai, taip ir neatsakė.
– Ne visi klaipėdiečiai žino prieš dešimtmetį įkurtos laboratorijos paskirtį. Kodėl Žuvininkystės tyrimų laboratorija įkurta būtent Kopgalyje, o ne, tarkime, Rusnėje, kuo ji svarbi?
– Taip jau susiklostė, kad sovietmečiu Žuvininkystės tyrimų institutas buvo įkurtas Latvijoje. Lietuvoje, Kopgalyje, nuo 1962 metų veikė Elektrožūklės tyrimų laboratorija. Atkūrus nepriklausomybę, Jungtinių Tautų Organizacijai, Jūrų tyrimų tarybai (ICES) Lietuva pati turi teikti duomenis apie mums priklausančios Baltijos ekonominės zonos žuvų išteklius. Buvusios Elektrožūklės laboratorijos pagrindu 1993 metais ir įkurta dabartinė laboratorija. Labai svarbu, kad šalia yra krantinė, prie kurios švartuojasi laboratorijos mokslinis tyrimų laivas „Darius”. Juo greitai galima pasiekti bet kurį Baltijos ekonominės zonos tašką ir atlikti tyrimus arba sugauti žuvų, kad vėliau jas laboratorijoje galėtume tyrinėti. Kopgalio laboratorijoje tiriamos jūrinės žuvys, todėl ji ir įkurta ant jūros kranto, o ne Rusnėje, kur anksčiau buvo tiriamos gėlų vandenų žuvys. Kopgalyje apsilankę ES atstovai Lietuvą gyrė už taupų išteklių naudojimą: viskas sutelpa po vienu stogu, nereikia eikvoti papildomai lėšų atskirai stočiai steigti. Iš laboratorijos pateiktų duomenų ES sprendžiama, kiek ir kokių žuvų leisti sugauti vienais ar kitais metais Lietuvai. Pagal pateiktus Žuvininkystės tyrimų laboratorijos duomenis nustatoma menkių, strimelių, otų, kitų žuvų išteklių būklė ir skiriami leistini jų sugavimo kiekiai. Jeigu Lietuva, tiksliau Kopgalyje veikianti Žuvininkystės tyrimų laboratorija, nuolat neteiktų duomenų minėtoms institucijoms, ES struktūrose negalėtume apginti ne tik skiriamų žuvų sugavimo kvotų, bet ir kitų Lietuvai svarbių žuvininkystės reikalų. Nuo šių metų pagal ES reikalavimus Lietuva privalo rinkti ir pateikti duomenis apie žuvų išteklius pagal Nacionalinę duomenų rinkimo programą.
– Ar Jūrų muziejaus ir Žuvininkystės tyrimų laboratorijos – dviejų valstybinių institucijų – interesai taip skiriasi, kad kuriant Kopgalyje edukacinę ir pramoginę struktūrą gražiuoju nesusitariama dalyvauti abiem pusėms? Jūsų įnašas galėtų būti nenaudojamas baseinas, dėl kurio kilo audra stiklinėje?
– Mums irgi daugiau negu keista, kad Žuvininkystės tyrimų laboratorija kliūva Jūrų muziejui. Matyt, čia šuva pakastas kitur. Dauguma muziejaus baseinuose ir akvariumuose besipliuškenančių žuvų sugautos būtent laboratorijos darbuotojų. Galime parengti ir edukacinę programą, supažindinti lankytojus, kaip žuvys mūsų laboratorijoje tiriamos, kokie jų ištekliai Baltijos jūroje. Kitose šalyse, kaip, tarkime, Danijoje, yra didžiausias Europoje akvariumas. Šalia jo įkurtas Žuvininkystės tyrimų institutas. Abi institucijos kuo puikiausiai papildo viena kitą. Panašiai ir Suomijoje. Na, o dėl tuščio mūsų laboratorijos nenaudojamo baseino, tikrai dviem valstybinėms institucijoms peštis nederėtų. Jeigu ta vieta savivaldybei reikalinga kitiems objektams, ji turėtų būti perduota civilizuotai ir kaip kompensacija laboratorijai suteikiama kita teritorija. Dabar būsimojo pramogų parko plane matome, kad laboratorijos teritorija „apkarpyta” iki minimumo – iš jūros parplaukus nebėra kur džiovinti tinklų. Tai primena sovietmetį, kai iš vienų be jokių kompensacijų ir argumentų būdavo atimama, o kitiems priskiriama. Atrodo, jau 15 metų gyvename demokratinėje šalyje, bet kai kažkam reikia gardaus kąsnio, elgiamasi pagal dėsnį – ėriukas kaltas tuo, kad vilkas nori ėsti.
– Jei bus nuspręsta Žuvininkystės tyrimų laboratoriją iš Kopgalio iškraustyti, kokias galimybes matote įsikurti kitur ?
– Apie susiklosčiusią padėtį yra pranešta žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei ir kultūros ministrui Vladimirui Prudnikovui. Dar turime vilčių, kad situaciją pavyks išsiaiškinti be didesnių akibrokštų. Kai iš Klaipėdos savivaldybės gausime raštą apie pramogų parko detaliojo plano koncepcinio sprendimo išvadas, kreipsimės į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją. Jeigu nepadės, neapsieisime be teismų, kur aiškinsimės, kodėl daugelį metų veikianti Žuvininkystės tyrimų laboratorija kažkam yra nepageidaujamas objektas. Kitur keltis ir kurtis iš naujo neturime nei pinigų, nei patalpų.
Adelė Žičkuvienė