Plačiai užmerktos A. Brazausko akys

Tai, kad Ministras Pirmininkas, socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas linkęs užmerkti akis prieš Vilniaus mero, liberalcentristų vadovo Artūro Zuoko abejonių keliančią veiklą, jau senokai yra vieša paslaptis.

Kažkokia paslaptinga jėga verčia politikos veteraną beveik nepriekaištauti jaunam, tačiau toli gražu ne visada teigiamai vertinamam sostinės merui. Ir netgi kartais jį ginti.

Priešingai, nei Prezidentui Valdui Adamkui, kuris anksčiau buvo vadintas „sėdinčiu po Zuoko sparneliu”. Tos kalbos pasibaigė, kai tik Prezidentas keliskart leido suprasti, kad iki ausų į įvairias komplikuotas interesų supainiojimo istorijas įklimpęs liberalcentristų pirmininkas ir Vilniaus vadovas turėtų atsistatydinti.

Premjeras visiškai nepaiso normalios politinės kovos dėsnių. Valdančiųjų socialdemokratų lyderiui A.Brazauskui būtų pravartu nuolat „pliekti” opozicinės Liberalų ir centro sąjungos vadovą. Bet taip nėra, todėl socdemai sau taip neprideda daugiau taškų prieš nenumaldomai artėjančius savivaldybių rinkimus.

Per balsavimą kairysis rinkėjas galės pagrįstai gūžčioti pečiais: „O kodėl turiu balsuoti už socialdemokratus, jeigu jie Vilniuje flirtuoja su dešiniaisiais liberalcentristais?”. Ir atiduos savo balsą už kitą kairiąją ar kairiojo centro partiją.

Tikrai keista. Socialdemokratai Vilniaus savivaldybėje oficialiai yra opozicijoje A.Zuoką palaikančiai koalicijai. Tačiau kartais atrodo, kad taip visai nėra. Socialdemokratų į sostinės vicemerus deleguotas Gediminas Paviržis, vos prieš porą metų buvęs aršus A.Zuoko priešininkas kovoje dėl Vilniaus vadovo pareigų, dabar dažnai stoja mūru už liberalcentristų lyderį.

Naujosios sąjungos (socialliberalų) atstovų Lietuvos sostinės valdžioje padėtis dar įdomesnė. Seime ši partija yra valdančiojoje koalicijoje, jos lyderis Artūras Paulauskas vadovauja Seimui. Tad kairiojo centro flagmanais save tituluojantys socialliberalai centrinėje valdžioje natūraliai oponuoja dešiniesiems liberalcentristams.

Tuo tarpu svarbiausioje Lietuvos savivaldybėje – Vilniaus – socialliberalai eina ranka rankon su A.Zuoku ir jo partija. Naujoji sąjunga yra vadinamoji „tylioji” sostinės valdančiosios koalicijos narė, prisidėjusi prie A.Zuoko išrinkimo meru 2003 metų vidury, kai Vilniaus savivaldybė buvo purtoma politinių ir teisinių drebulių.

Ir dabar, kai formalūs Savivaldybės valdančiosios koalicijos nariai konservatoriai Vilniuje jau nebe taip palaimingai žvelgia į prieštaringai vertinamą A.Zuoką ir netgi ragina jį atsistatydinti, socialliberalų palaikymas tampa ypač aktualus. Galbūt tik tai ir padeda Vilniaus mero pareigose išlaikyti liberalcentristų vadą.

Ta proga nenorom peršasi netikėtai paradoksali mintis, kad socialdemokratų, ir ypač socialliberalų, flirtas su liberalcentristais Vilniuje padeda išlaikyti keturių partijų koaliciją centrinėje valdžioje, nes liberalcentristai, tiksliau, A.Zuokui „iki politinio grabo lentos” ištikima jų dalis, nenori pyktis su socialdemokratais ir socialliberalais, bijodami prarasti pastarųjų paramą Vilniaus savivaldybėje.

Genami tokių baimių, liberalcentristai nėra tokie aktyvūs valdančiosios keturių partijų koalicijos Seime ir jos Vyriausybės oponentai, kokie galėtų ir turėtų būti.

Dešiniąją opoziciją Seime silpnina ir nesutarimai pačioje liberalcentristų stovykloje dėl A.Zuoko likimo bei pastarųjų įtempti santykiai su konservatoriais.

Todėl valdančioji dauguma Seime gali būti rami. Ją palaiko ne tik A.Brazausko charizma, ne tik bendri interesai išlaikyti valdžią savo rankose ir galbūt dėl to pasipelnyti iš valstybinių bei europietiškų aruodų, bet ir bedantė arba bent jau smarkiai susilpnėjusi opozicija, kurios dalis turi dar ir savo išskaičiavimų Vilniaus klausimu.

Galima teigti, kad niekas nesukels didesnio išorinio pavojaus keturių valdžiai. Bent jau iki savivaldybių rinkimų išvakarių.

Stasys Gudavičius