Romantišką pilį garsina ir šiurpios istorijos

Kitą savaitgalį pramoginės muzikos mėgėjai trauks į Dieveniškes – rugpjūčio 24-26 dienomis Šalčininkų rajono pakraštyje, prie pat Baltarusijos sienos, šalia senovinės Norviliškių pilies, vyks muzikos festivalis „Be2gether” („Būkime drauge”).

Vieną vakarą Norviliškių pilį nusipirkusio ir restauravusio muzikos ir turizmo verslu užsiimančio Giedriaus Klimkevičiaus žmona Greta su šešerių metų sūnumi vaikščiojo palei pilį. Netoli varpinės, kur anksčiau buvo pilies vartai, berniukas timptelėjo motiną už rankos: „Ar matai? Štai ten stovi mama su mergyte.”

„Kur?” – nustebo Greta. – Ten nieko nėra!” Tačiau sūnus matė. Vaikai neretai mato daugiau už mus, suaugusius.

Netrukus pakviestas ekstrasensas patvirtino taip pat matąs po pilį vaikštančią jauną moterį su maža mergaite. „Be to, čia buvo nužudyta vienuolika vyrų – matau ir juos”, – dėstė aiškiaregys.

Žaislai – vaiduoklei

„Kokia tragedija ištiko tuos vyrus, nežinome, tačiau istoriją apie moterį su mergaite pavyko aptikti senuose raštuose. Pasirodo, vienas iš kadaise šioje pilyje įsikūrusių vienuolių įsimylėjo už jos sienų gyvenusią lietuvaitę ir iškeliavo į Romą prašyti popiežiaus leidimo vesti, o mergina prižadėjo jo laukti.

Laukė metus, antrus, o trečiaisiais sulaukė kūdikio…” – pasakojo Norviliškių pilėnas „vienuolis” Andrius Jelaga. Toji mergytė – jos vardas Emilija – esą ir vaidenasi dabar naktimis pilyje. „Ne vienas ją matė”, – tikino Andrius.

Kad ši maža vaiduoklė naktimis turėtų ką veikti, visuose pilies kambariuose padėta jai žaislų. Tarkim, 6-ame kambaryje, kur neseniai nakvojo ir šių eilučių autorius, Emilijos laukė medinis supamasis arkliukas. Tačiau po viduramžių vakarienės miegojau gerai ir vaiduoklių nepastebėjau.

Kam skambina varpai

Įdomių istorijų pasakojama ir apie greta pilies stūksančią varpinę, kurios G.Klimkevičius dar nespėjo restauruoti. Šiame viduramžių statinyje anksčiau buvo vartai į pilį. Planuojama čia netrukus įrengti jaunavedžių apartamentą.

„Ir kai paryčiais sugaus varpai, visiems bus aišku, kam jie skambina – tai jaunasis netveria iš džiaugsmo”, – šmaikštavo pilėnas Andrius.

Jis tikino, esą pilies istorijos tyrinėtojai aptikę patikimų duomenų, kad vienuoliai pranciškonai artėjant caro kariuomenei po varpine užkasė 18 tūkst. aukso ir sidabro monetų.

„Žinoma, bandėme šio lobio ieškoti, bet pakasę vos pusmetrį išvydome daugybę kaulų. Mat netoli yra bažnyčia, o prie jos anksčiau buvo laidojami žmonės. Nusprendėme netrikdyti jų amžino poilsio”, – kalbėjo pilėnas.

Pasak jo, iš pilies veda du požeminiai tuneliai: vienas į šią varpinę, o kitas – į už keliolikos kilometrų Baltarusijos teritorijoje stūksančią Alšėnų pilį. Pirmasis tunelis jau rastas, o antrojo aptikti dar nepavyko. Ko gero, dabartiniams kontrabandininkams jis labai praverstų.

Nelaimingos meilės

Romantišką Norviliškių pilies istoriją „vienuolis” Andrius pradeda pasakoti vos pasitikęs svečius prie durų. Pasak jo, šią pilį XVII amžiuje seno dvaro vietoje pastatė Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas.

Keliaudamas per Lietuvą jis čia sutikęs gražią lietuvaitę Daratą, įsimylėjęs ir pasiūlęs vesti. Mergina sutikusi tekėti, tačiau gyventi pirklio šalyje atsisakiusi. Pirkliui teliko pastatyti pilį savo mylimajai ir sau šiame nuošaliame krašte.

V.Šorcas netrukus išjojo į karą ir žuvo. Ilgai gedėjo vyro našlė, tačiau po devynerių metų neištvėrė vienatvės nuošalumoje – perleido pilį pranciškonams vienuoliams su sąlyga, jog jie šalia jos pastatys bažnyčią ir melsis už jos vyrą ir ją.

Taip pilis ilgiems laikams tapo vienuolynu. Po 1831 metų sukilimo, prie kurio prisidėjo vienuoliai, vienuolynas buvo uždarytas, pilyje įsikūrė caro kariuomenė, vėliau čia buvo mergaičių žemės ūkio mokykla, policijos nuovada, klebonija.

Dabar G.Klimkevičiui priklausančioje pilyje rengiami vestuvių ir kiti iškilmingi pokyliai, viduramžių vakarienės, po kurių galima pernakvoti čia įrengtame viešbutyje – buvusios vienuolių celės paverstos jaukiais kambariais, kuriuose gali įsikurti 50 žmonių.

Egzotiška kilpa

Kad čia iš tiesų ypatinga vietovė, įsitikini ir žvilgtelėjęs į Lietuvos žemėlapį. Pietryčiuose mūsų šalies teritorija puslankiu įsiterpusi į Baltarusiją. Tai – garsioji Šalčininkų rajono Dieveniškių kilpa.

Kalbama, esą kai 1939 metais Rusija sutiko grąžinti Lietuvai Vilniaus kraštą mainais už tai, jog mūsų šalyje liktų jos kariuomenė, J.Stalinas lietuvių delegacijai žemėlapyje rodė, kur turi eiti Lietuvos siena, o raštininkas čia pat brėžė jos liniją.

Kad žemėlapis nesiridentų, J.Stalinas jį prispaudęs savo pypke. Rašininkas nedrisęs pastumti – taip ir atsiradusi Dieveniškių kilpa.

Yra ir kita versija: tuo metu, kai Lietuva buvo rusų okupuojama, Dieveniškių lietuviai nusiuntė Kremliui prašymą, kad jų kraštas būtų prijungtas ne prie Baltarusijos, o prie Lietuvos. Taip ir buvę padaryta.

Ta 207 kilometrų kilpa tapo Šalčininkų krašto įžymybe. Per didžiausią susiaurėjimą ši kilpa tėra 3 km pločio, o į Baltarusijos žemių apsuptį ji nusidriekia beveik 30 km. Jei sumanytumėte apeiti visą Dieveniškių kilpą palei valstybės sieną, jums tektų sukarti net 110 kilometrų.

Nenuostabu, jog įvažiuojant į šį kraštą prie kelio siauriausioje kilpos vietoje pastatytas valstybės sienos apsaugos postas, kuriame tikrinami keleivių dokumentai. Tad ruošiantis keliauti į Norviliškes nereikėtų pasų palikti namie.

Primena Dzūkiją

Dieveniškių kilpos kraštovaizdis primena Dzūkiją: smėlio dirvožemiai, kalvos, natūralios laukinės pievos, sausašiliai. Vandens telkinių čia mažai, žmonėms tenka kastis gilius šulinius. Kraštovaizdžiui ir kitiems gamtos turtams saugoti čia įkurtas istorinis regioninis parkas.

Prie kelių – seni gatviniai kaimai, daug kuo primenantys dzūkiškuosius. Dauguma vietos žmonių čia save laiko lenkais, tačiau kalba ir lietuviškai. Beje, lietuvių Dieveniškėse yra daugiau negu kitose Šalčininkų rajono vietose.

Miškuose netrūksta grybų, tačiau juos rinkti reikėtų atsargiai, kad netaptumei sienos pažeidėju.

Pravažiavę Dieveniškes, už Gaujos upelio pasukame Daulėnų link. Apie 12 km žvyrkelio, ir dešinėn į Norviliškes. Dar truputis vieškeliu, ir kairėje pusėje išvysime aukštą kalvą, o ant jos – egzotišką, itališko stiliaus Norviliškių pilį.

Komunija – per tvorą

Greta pilies – medinė bažnyčia ir kapinės. O kapinių tvora tapo… Europos Sąjungos siena. Mat čia – Lietuvos ir Baltarusijos siena, kurią ženklina aukšta spygliuota tvora, išarta dirva už jos ir lietuvių bei baltarusių pasienio stulpai.

Nustatant sieną tarp Lietuvos ir Baltarusijos beveik visa Norviliškių parapija liko Baltarusijoje, o bažnyčia ir kapinės – Lietuvoje, prie Norviliškių pilies.

„Anksčiau per atlaidus ir kitas religines šventes prie šios tvoros iš Baltarusijos susirinkdavo daug žmonių, ir kunigas jiems pro tvoros skyles dalydavo komuniją. Lietuvai įstojus į NATO Baltarusijos pasieniečiai savo šalies gyventojams uždraudė artintis prie tvoros”, – pasakojo pilėnas Andrius.

Kai numiršta žmogus Baltarusijoje, kuris priklausė Norviliškių parapijai, karstas su jo palaikais atnešamas iki neutralios zonos prie tvoros. Čia artimieji su velioniu atsisveikina ir perduoda karstą pasieniečiams.

Šie atrakina mažus vartelius tvoroje ir perduoda karstą Lietuvoje esantiems žmonėms, kad šie palaidotų numirėlį kapinėse, iki kurių – ranka paduoti. Kol karstas leidžiamas į duobę, artimieji iš Baltarusijos stebi šį reginį būdami už tvoros, nors nuo jos iki kapinių – tik keliolika metrų.