Dizaineris: už ir prieš

Nusprendusieji įsirengti būstą padedant interjero dizaineriui teigia tokio sprendimo nesigailintys dėl sutaupyto laiko, nervų ir specialisto pasiūlytų funkcionalių sprendimų, apie kokius patys nebūtų pagalvoję. Vis dėlto aklai pasitikėti dizaineriu nepatariama, ypač jei nesi matęs ankstesnių jo darbų.

Be dizainerio paslaugų apsieiti dažniausiai planuojama tuomet, kai labai taupomi remontuoti ar įrengti būstui skirti pinigai, taip pat kai tenkinamasi paprastais, didelės išmonės nereikalaujančiais sprendimais.

Džiaugėsi dėl brėžinių

Butą naujos statybos daugiabutyje įsigijusį klaipėdietį Tomą ieškoti interjero dizainerio pastūmėjo patirtis, įgyta jam pačiam su šeima įsirengiant ankstesnįjį.

„Pamačiau, kad pačiam tenka labai daug dirbti – sugalvoti, kur turi būti kokia rozetė, išrinkti spalvas. Jau žinojau, kad pagal paletę išsirinkti norimą spalvą labai sunku. Be to, viską apgalvoti ir surasti tikrai užima daug laiko, o jo tiek neturime”, – motyvus, kodėl kreipėsi į interjero dizainerį dėstė Tomas.

Už pagalbą įrengiant 45 kvadratinių metrų ploto butuką dizaineris paprašė beveik trijų tūkstančių litų. Tai, anot Tomo, atrodo netgi juokingai palyginti su tuo, kiek apskritai teko išleisti būsto vidaus apdailai.

Tomo šeima ypač džiūgavo dėl to, kad dizaineris puikiai parengė statybininkams visus projektus, kur turėtų būti pertvaros, rozetės ir panašiai.

„Statytojai siūlė mums patiems ranka pabraižyti, tačiau nežinia, kaip būtų buvę, nes net pagal gerai padarytus dizainerio brėžinius jie sugebėjo privelti klaidų”, – atkreipė dėmesį Tomas.

„Nusiplauti rankas” neišdegė

Vis dėlto svajonė nuo savo pečių nusimesti visus medžiagų rinkimosi rūpesčius neišsipildė – į parduotuves tekdavo važiuoti kartu su dizaineriu. Truputį nepatogiai Tomą vertė jaustis ir tai, kad dizaineris primygtinai siūlydavo brangias apdailos medžiagas be alternatyvos rinktis, nors šeimos finansinės galimybės buvo ribotos.

„Taip ir išeidavo, kad išleidome triskart daugiau nei planavai”, – prisiminė vyriškis.

Glumino ir tai, kad tikrai gražių sprendimų pasiūlęs dizaineris ne visada apgalvodavo praktinius dalykus – kur ir kaip stovės dušo kabina ir panašiai, o tai vėliau pareikalavo papildomų išlaidų.

Vis dėlto galutiniu rezultatu Tomas su šeima liko patenkinti: „Be abejo, viskas pavyko gražiau nei kad patys būtume darę. Žinoma, ir kaina už tą grožį adekvati. Yra ir tokių sprendimų, kur pats nesugalvotum ir tikrai matyti, kad savo ranką prikišo interjero specialistas.”

Planuojantiems samdyti dizainerį Tomas patartų iš anksto su juo aptarti, kaip vyks bendradarbiavimas – ar rinktis medžiagų teks važiuoti kartu su dizaineriu, ar jis pateiks kokius tris galimus, pavyzdžiui, šviestuvų variantus bei pasiūlys išsirinkti ir panašiai. Taip pat būtų gerai aklai nepasitikėti, nebent esi matęs ankstesnių jo darbų.

Reikia mokėti matematiką

Fiasko baigęsi bandymai įsirengti butą pavarčius interjero žurnalus ir pasiknaisiojus internete ieškoti dizainerio pastūmėjo ir klaipėdietę Vitaliją, nusipirkusią naujos statybos namą užmiestyje.

Šeima samdė vadinamąjį vidutinės klasės dizainerį, t. y. imantį 50-60 litų už kvadratinį metrą. 8-10 tūkstančių, anot Vitalijos, nėra tokie dideli pinigai, jei į 200 kvadratinių metrų ploto namo vidaus apdailą tenka investuoti apie 250 tūkstančių litų. „Sukišti tiek, kad tie 250 tūkstančių būtų panaudoti labai gerai, manau, yra vertinga investicija”, – sakė Vitalija.

„Apdailos medžiagų pasiūla yra milžiniška, pačiam viską išsirinkti ir suderinti yra sunku. Be to, ir matematiką reikia gerai mokėti, kad apskaičiuotum sienų, reikiamų plytelių plotą ir panašiai. Neįmanoma pačiam visko ir sukontroliuoti, juolab kad negali žinoti geriau nei dizaineris, kokie yra įvairių medžiagų atgabenimo terminai bei visa kita”, – sakė Vitalija.

Ji taip pat pridūrė, kad pats ieškodamas medžiagų gal ir rastum pigiau, bet negalėtum būti tikras dėl jų kokybės. Geras dizaineris, anot Vitalijos, prisiima finansinę atsakomybę už savo klaidas, o jos esančios neišvengiamos. Viena iš Vitalijos namuose padarytų klaidų – buvo neteisingai apskaičiuotas įstatyti pirtelei reikalingas atstumas. Pirtelė netilpo ir ją teko perdaryti, o dėl to atsiradusias papildomas išlaidas padengė dizaineris.

Vitaliją džiugina, kad dizaineris labai gerai apmąstė interjero visumą, net iki vazų, paveikslų ir kitų detalių – kad ir iš kurios namo vietos žvelgtum, viskas kuo puikiausiai tarpusavyje dera.

Nebuvo snobas

Prie teigiamų savojo dizainerio savybių Vitalija paminėjo ir tai, kad jis nebuvo snobas, kaip yra tekę girdėti apie kai kuriuos kitus, kuriems pirkti medžiagas dideliuose prekybos centruose atrodo „ne lygis”.

„Pirmas jo klausimas buvo – kokio norit interjero ir už kokią kainą”, – prisiminė moteris.

Trimačio vaizdo, parodančio, kaip atrodys būstas, Vitalija neprašė – tai būtų atsiėję tūkstantį litų ar net kelis. Ji tiesiog susipažino su ankstesniais dizainerio darbais – jai patiko, tik paprašė atsisakyti kai kurių jo itin mėgstamų elementų, pavyzdžiui, kolonų.

Vitalijai lakstyti po parduotuves beveik neteko. Radęs jos namams tinkamas medžiagas ar baldus dizaineris pranešdavo, kur nuvažiuoti ir ką pasižiūrėti – ar patiks.

„Ne paslaptis – teko girdėti – kad dizaineriai siūlo tam tikras medžiagas ir tam tikrus tiekėjus, nes iš jų gauna procentą. Pats galėtum rasti pigiau. Mes į tokias kalbas nekreipėme dėmesio, nes turėjome laisvę rinktis – jei tai, kas pasiūlyta, nepatinka, galėjome ieškoti kitur. Vis dėlto saviveikla neužsiiminėjom ir bet kokį savo sprendimą derinome su dizaineriu”, – sakė Vitalija.

Per sunkūs ir griozdiški moteriai pasirodė dizainerio išrinkti vaiko kambario baldai. Vitalija įsitikinusi, kad pagal jos dukters charakterį jie buvo netinkami. Šis argumentas dizaineriui pasirodė svarus, ir jis tik padėjo Vitalijai priderinti detales prie jos norimų baldų, kad viskas „suskambėtų”.

„Vis dėlto kad ir koks būtų nuostabus dizaineris, kontroliuoti reikia”, – patarė moteris.

Įmantrybių nenorėjo

Be dizainerio įsirengdami namą apsiėję Aistė ir Laurynas tikina tiesiog nieko įmantraus nenorėję.

„Man atrodo, kad jo reikia, kai nori įrengti namus „super duper”, derini kelias spalvas. Mes norėjome visko paprastai. Aš esu baigusi meno gimnaziją, ir pati rinkau bei derinau visas spalvas. Net nesvarstėme klausimo, ar samdyti dizainerį”, – pasakojo Aistė.

Mergina sako iš anksto žinojusi, ko nori, o lakstyti po parduotuves jai buvęs ne vargas, o malonumas – juk darai sau.

Didesnė problema, anot jos, buvo nebent dėl šviestuvų, nes patikusiųjų kainos buvo per didelės. Šiaip ne taip tinkamus šviestuvus rasti vis dėlto pavyko.

Aistė prisiminė iš pradžių bandžiusi idėjų semtis žurnaluose, tačiau neradusi to, kas jai būtų prie širdies.

Dabartiniu rezultatu mergina sako esanti patenkinta. Na, nebent būtų norėjusi ryškesnių spalvų, tačiau paprieštaravo Laurynas, nors šiaip jau visas interjero kūrimas buvęs atiduotas į jos rankas.

„Nieko „neprisidirbom”. Nebuvo jokių drąsių, ekstravagantiškų sprendimų, tai ir prisidirbti nebuvo kur”, – sakė Aistė, pridūrusi, kad ir kitą būstą mielai įrengtų pati.

„Man nelabai patinka – ateina dizaineris ir aiškina, kaip mano namuose turėtų būti. Iš kur jis gali žinoti, kas man patinka, o kas ne? Pasakysiu, kad nepatinka, tai sakys, kad kam išvis mane samdei”, – apie savo nuogąstavimus pasakojo Laurynas.

Vargo, anot jo, nebuvo. Išsirinkus plyteles parduotuvėse dirbantys dizaineriai padarydavo projektą – paslauga juk nemokama. Tapetams skirtų dažų paletę pora už užstatą pasiskolino iš parduotuvės ir ramiai namie apsvarstė, kokią spalvą rinktis.

Nusprendę, kad grindų dangą derins prie laiptų, Aistė ir Laurynas po parduotuves važinėjo pasiėmę laiptų pakopą.

Maždaug 100 kvadratinių metrų ploto namo vidaus apdaila jiems atsiėjo šiek tiek daugiau nei 70 tūkst. litų įskaičiuojant darbą ir medžiagas.