Liepos 28-osios naktį, kai sustojo Sauliaus širdis, Lietuva neteko ne tik savo didžiausio kino kritiko. Į nebūtį pasitraukė visa epocha.
Dabar yra puikių, savito stiliaus, gal net turinčių ką daugiau, nei senstantis Saulius, pasakyti kino kritikų. Bet nė vienam kinas nebuvo tapęs jo esme. Saulius, perfrazuojant jo nuostabią knygą apie pasaulio žymiausius kino aktorius, buvo gimęs iš šviesos. Jo motina, kaimo mokytoja, rinkdama savo vienturčiui vardą tai tarytum iš anksto žinojo.
Saulius daug kur dirbo, vienu tarpu net buvo žurnalo „Kinas” vyriausiuoju redaktoriumi, tačiau žymiausiu visų laikų Lietuvos kino kritiku, kurio pavardę buvo girdėję net tie, kurie nesidomėjo kinu, jis tapo savaitraštyje „Literatūra ir menas”. S.Macaitis virto „litmeniečiu”, saviškiu savaitraštyje, tada, kai dar nedirbo „Literatūroje ir mene” – po savo pirmosios praktikos, į kurią parvyko iš Maskvos valstybinio kinematografijos instituto – toks dendis su lazdele. Ir išsyk buvo priimtas į didžiųjų „litmeniečių” Eugenijaus Matuzevičiaus, Eustachijaus Aukštikalnio, Edvardo Pranckūno tarpą. Čia nebūtų pagelbėjusi jokia protekcija, bet buvo būtinas vienas mažmožis – talentas.
S.Macaitis „litmeniečiu” liko ir tada, kai savaitraštyje nebedirbo – kas šeštadienį skelbė „Literatūros ir meno” skyrelyje „Savaitės ekranas” trumpas recenzijas. Sunku pasakyti, kiek kino žiūrovų kartų išaugo su šiomis recenzijomis, cenzūros nususintos oficiozinės spaudos pilkumoje spindėjusiomis kaip maži šedevrai.
Ir pats Saulius mene ir gyvenime galėjo toleruoti viską, išskyrus oficiozinį melą, nepagrįstas pretenzijas. Netalentingumą. Pats susiformavęs atšilimo metais maskviškių studijų laikais, pažinojęs ne vieną Maskvos „šeštidesiatniką”, jis visuomet simpatizavo tiems sovietinio kino meistrams, kurie priklausė vidinei sistemos opozicijai: Andrejui Michalkovui-Končialovskiui, Otarui Joselianiui, Marlenui Chucijevui, Larisai Šepitko. Ir, žinoma, didžiajai savo kino meilei Andrejui Tarkovskiui.
Visuomet išlaikęs saugią distanciją nuo socialistinio realizmo dogmų ir oficiozinio melo, S.Macaitis nepriklausomybės laikais niekad nemėgino kaišytis slapto disidento, kovotojo su sistema plunksnomis. Ir čia jis negalėjo pakęsti melo. Jau nepriklausomybės laikais rašydamas apie 1966 metų M.Chucijevo filmą „Liepos lietus” S.Macaitis ironizuoja: „Vis dėlto M.Chucijevui visi tie naminiai protestuotojai, tie volodios, alikai, vladikai, reginos atrodo šiek tiek komiški; galbūt jis pirmasis iš sovietinės režisūros pamatė tos tariamos konfrontacijos su sistema menkumą ir silpnumą, ypač ryškėjantį dabartinėse TV laidose, kai pražilę anų laikų trisdešimtmečiai tauškia tą patį, tariasi buvę kone politine jėga…”
S.Macaičio herojai – šio pasaulio atstumtieji, „maži žmonės”, kurie nežmoniškiausiomis sąlygomis išsaugo savo orumą: nuo Charleso Chaplino personažų ar Marlen Dietrich Lolos-Lolos („Žydrasis angelas”) iki Giuliettos Masinos Kabirijos („Kabirijos naktys”). Ir visų padermių maištininkai, nepritapėliai.
Todėl S.Macaitis su ypatingu entuziazmu ir atida gilindavosi į visų laikų kino novatorių judėjimus, laužančius nusistovėjusias taisykles, griaunančius įsigalėjusius autoritetus. Ar tai būtų italų neorealizmas, prancūzų „naujoji banga”, britų „įpykintieji”, ar nesena keturių danų režisierių „Dogma 95”. Ar lietuvių vienišius Šarūnas Bartas.
Kaip vaikščiojanti kino enciklopedija, S.Macaitis ypač virtuoziškai analizuodavo tuos filmus, kur tavo ankstesnės žinios ir patirtis nebegali padėti – tarkime, A.Tarkovskio „Andrejus Rubliovas” ar Larso von Triero „Prieš bangas”. Tai filmai apie tai, kaip iš blogio, nežmoniškų sąlygų, žiaurumo, kvailumo, purvo ir tamsos gimsta šviesa, grožis ir gėris. To protu negali suvokti – tik dieviška intuicija ar talentu, nesvarbu, kaip tai pavadinsi. Enciklopedinių žinių ir talento, intuicijos dermė ir buvo kino kritiko S.Macaičio stiprybė.
Kokia paskutinė juosta sukosi S.Macaičio akyse? Norėčiau tikėti, kad tai buvo „Andrejus Rubliovas”. Gal net šios nespalvotos juostos spalvotas kaip sapnas ar svajonė finalas. Iš tamsos – į šviesą.