Pavyko Danės senbuviui Petrui. Jis kelias dienas meškeriojo savo pamėgtose vietose.
Du kartus vyras tempė po karšį, sveriantį 800 gramų. Pavyko rasti susibūrusių ešerių. Čiupo jie sliekus. Buvo ir smulkmės, bet suviliota ir nemažų kuprių – po 300-400 gramų svorio. Petras nemetė atgal ir gražių kuojų. Žodžiu, tomis dienomis vyrui sekėsi, žuvienei užteks kelioms dienoms.
Netrūksta meškeriotojų ir Smiltynėje. Kantrūs tai žmonės. Valandų valandas jie žiūri į dugninių viršūnėles. O jos, kaip tyčia, nieko nesignalizuoja. Tiesa, vienam kitam mėgėjui laimė nusišypso: užkimba karšis ar menkas ešerys. Šiaip – Smiltynė praėjusią savaitę nebuvo dosni.
Nieko gero nerado žvejai ir ant šiaurinio molo: nekibo nei plekšnės, nei strimelės. Žinoma, buvo apmaudu matyti, kad sėkmingai atplaukę žvejojo iš laivelių. Meškeriotojai traukė stambias strimeles. Ir jų buvo daug.
Muselininkai darbavosi Minijoje. Ši sudėtinga ir įdomi žvejyba – tik gerų, patyrusių vyrų darbas. Jie gaudė kiršlius ir… paleisdavo. Kad didesni užaugtų.
Savaitgalį buvo atakuojamas Nemunas. Daug meškeriotojų jis sulaukė. Vyrai iš anksto ryto užimdavo savo vietas ir įvairia technika bei masalais vyliojo žuveles. Daugumai sekėsi: vieniems kibo sterkai, kitiems vidutinio svorio ešeriai, tretiems pavykdavo ištraukti karšių. Žodžiu, ir darbo buvo, ir džiaugsmo netrūko.
Marios irgi neskriaudė valtininkų. Orai buvo lyg ir palankūs, bet vėjai pūtė įvairių krypčių. Tado įgula meškeriojo sekmadienį. Pūtė lyg ir rytys. Nepalankus. Tačiau per ilgesnį laiką meškeriotojai ir karšių, ir ešerių, ir kuojų, ir žiobrių pagavo.
Tiesa, sterkai mariose tebekimba tik ant stintų mailiaus. Laikas – ankstyvas rytas.
Nenudžiugino jūra savo mėgėjų. Daug laivų ieškojo menkių, kurios, deja, buvo išsiblaškiusios, todėl sugauti sunku. Ne vienas meškeriotojas grįžo „sausas”. Jie „atsigavo” sustoję prie šiaurinio molo, kur „prisilupo” strimelių.