Mūsų pasaulį paliko viena įspūdingiausių ir žaviausių lietuvių kultūros asmenybių – Irena Kostkevičiūtė (g. 1927).
Skvarbaus intelekto, kerinčio moteriškumo, visokeriopų talentų žmogus, ji reiškėsi ne vienoje kultūros srityje. Pastoviausias ir glaudžiausias ryšys ją sieja su literatūros kūryba. Vilniaus universitete apgynė diplominį darbą apie Kristijoną Donelaitį, po trejų metų sėkmingai apgynė ir kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Kritinis realizmas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūroje” (išspausdinta 1956), kuri ano meto literatūros moksle buvo viena svariausių studijų, atskleidžiančių lietuvių literatūros panoramą nuo Žemaitės iki J.Biliūno. Kartu ji skaitė Vilniaus universitete lietuvių literatūros istorijos ir literatūros mokslo įvado kursus. Tačiau ši veikla truko neilgai: prasidėjo žinomoji Lietuvių literatūros katedros byla, Irena kartu su grupe kitų dėstytojų (tarp jų – rektoriumi J.Bulavu, katedros vedėja Meile Lukšiene) buvo iš universiteto išguita (1962), apkaltinta nemarksistiniu literatūros dėstymu, apolitiškumu ir nacionalizmu.
Tačiau tai nepalaužė jos tvirto ir nenuolankaus charakterio. Ji netrukus išleido literatūrinių etiudų ir eskizų knygą „Literatūros dienovidžiai”, kurioje sukūrė keletą įsimintinų literatūrinių portretų, o tarp jų svarbiausią – V.Mykolaičio-Putino, su jo asmeniu ir kūryba ji buvo kuo glaudžiausiai susijusi iki pat mirties.
Jos plunksnai priklauso keletas svarbių studijinių straipsnių apie V.Mykolaitį-Putiną: apie jo verstą Adomą Mickevičių, apie jo vaidmenį Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje, apie jo pasaulėžiūrą. Irena yra parengusi naujojo Putino raštų rinkinio pirmuosius du tomus, apimančius lyriką, jų komentarai praaugo įprastinius šio žanro rėmus ir pavirto savarankiškomis studijomis, parodžiusiomis ne vieną naują poeto lyrikos aspektą. Sunki liga ir mirtis neleido užbaigti „Sukilėlių” komentarų, apie šį kūrinį ji turėjo pasakyti unikalių dalykų, kadangi pati buvo labai arti romano kūrybos proceso. Apskritai jos vaidmuo V.Mykolaičio-Putino vėlyvajai kūrybai buvo lemtingas. Jos asmens ženklai išskaitomi visoje tų metų Putino poezijoje – „Benamio dainos”, „Sonetai (sekant Šekspyru)”, dar daugybė kitų eilėraščių yra gražiausi lietuvių meilės lyrikos pavyzdžiai. Be Irenos iniciatyvos, pastangų, rūpesčio nebūtų buvę Putino memorialinių vietų ir ženklų – muziejaus poeto gimtinėje – Pilotiškėse (Prienų r.), puikaus muziejaus Marijampolėje (dabar jis yra Jono Jablonskio gimnazijoje, kurioje mokėsi poetas), jos rūpesčiu išsaugoto memorialinio buto Vilniuje. Irena kaip gilaus, be galo turtingo, kūrybiško ir nesavanaudiško jausmo mylinčioji yra savaiminė lietuvių kultūros vertybė.
Galimybės spausdinti literatūros temomis jai labai greitai buvo užkirstos – tuo pasirūpino uolūs oficialiosios ideologijos sargai. Tuomet Irena perėjo į kitą menų sritį – vizualiuosius menus. Kartu su dailininku Aloyzu Stasiulevičiumi ji perėjo talentingo dievadirbio, kryžių ir koplytstulpių meistro Vinco Svirskio keliais ir parašė apie jį monografiją – konceptualų darbą apie liaudies meistro kūrybos pobūdį, jo santykį su profesionaliąja daile, jo vietą tautos estetiniame pasaulėvaizdyje. Ji yra daug parašiusi apie savo meto lietuvių dailę, kuri jau buvo išsiveržusi iš socialistinio realizmo pančių, atsirėmusi į gaivias J.Vienožinskio, A.Gustaičio tradicijas. Irenos plunksnai priklauso įžvalgios ir įtaigios daugelio dailininkų, tarp jų A.Stasiulevičiaus, kūrybos interpretacijos. Ji parašė monografiją apie Joną Švažą. Akademinėje XX a. pradžios lietuvių dailės istorijoje yra jos parašyti skyriai apie skulptūrą. Jau nepriklausomoje Lietuvoje ji išleido puikią monografiją-albumą „Vytautas Košuba”.
Didžioji jos sąmoningo kūrybinio kelio dalis praėjo sovietmečiu. Jo gyvenimo tvarkos ir ideologijos nepriėmimas buvo visiškas ir nesvyruojantis. Irena nekentė sovietizmo ir visų jo pavidalų, priešinosi kaip galėjo ir kur galėjo. Ji inicijavo ne vieną visuomeninę akciją – prieš požeminių garažų statybą senamiestyje, prieš greitkelio tiesimą per Rasas ir kt. Bet, žinoma, ji stengėsi ir įstengė išsilaikyti dirbdama legalų kultūrinį darbą, dažnai balansuodama ant tuometinio leistinumo ribos. Irena buvo šmaikšti, aštrialiežuvė, turinti puikų humoro jausmą, ironiško žodžio dovaną.
Ji nekentė arogantiško kvailumo, buko šventeiviškumo, bet pasaulėžiūros skirtumai jai niekados nebuvo kliūtis nuoširdiems žmogiškiems santykiams. Ji buvo puiki, ištikima draugė, kuria galėjai pasitikėti be išlygų. Lietuva, jos nepriklausomybė, jos ateitis Irenai visados buvo pastoviausios vertybės, kurių ji nemėgo viešai deklaruoti, bet kurias laikė savo jautrioje ir ištikimoje širdyje.
Atsisveikindami su Irena, atsisveikiname su unikaliu mūsų kultūros žmogumi, kurio protas, erudicija, energija, pasiaukojama meilė sukūrė daugelį svarbių ir neišdildomų dalykų. Visi, kurie ją pažinojome, vertinome ir mylėjome, liekame vienišesni ir skurdesni. Tačiau paguodžia jos nelengvo, bet labai gražaus gyvenimo švytėjimas prisiminimuose ir amžinybėje.