Kad ir kas būtų kalbama, tačiau aktoriaus profesija – beveik loterija. Išvaizda, talentas ir mokėjimas, sakykim, pajudinti ausis – visa tai, žinoma, svarbu. Vis dėlto nėra lemiantys argumentai atrankose į filmus.
Tarkim, A. Švarcnegerį režisierius Dž. Kameronas pasikvietė vaidinti žmonijos gelbėtojo vaidmenį, tačiau jis vis dėlto čia pasirodė kaip žudikas Terminatorius. O štai Linda Fiorentino vaidmenį filme „Vyrai juodais drabužiais” išlošė su režisieriumi B. Sonenfeldu žaisdama pokerį. Kai kurie aktoriai taip susiliejo su savo personažais, kad mes jau nebegalime įsivaizduoti nieko kito jų vietoje. Nors, žinoma, viskas galėjo susiklostyti ir visai kitaip…
Kriugeris – atstumtas mylimasis
Sklando legenda, jog Robertas Inglundas Fredžio Kriugerio vaidmenį gavo todėl, kad susikivirčijo su savo drauge. Paniręs į depresiją Inglundas išsipaišė savo veidą teatriniu grimu ir toks atėjo į vieną iš Holivudo kino studijų. Jokių savanaudiškų tikslų jis neturėjo, paprasčiausiai manė, jog toks snukis simbolizuoja jo protestą prieš neteisingai sudėliotą pasaulį. Pro šalį ėjęs Vesas Kreivenas atitempė sugižusį Inglundą į paviljoną. Labai greitai atstumtas mylimasis pavirto į kino ikoną, paauglių numylėtinį ir gerai mokamą modernių siaubo industrijos tendencijų diktuotoją.
Žinoma, tvirtinti, kad taip viskas ir buvo iš tikrųjų, negalima. Galbūt Kreivenas su Inglundu tai sugalvojo tam, kad publiką dar labiau sudomintų žiūrėti dešimtmetį užsitęsusį serialą? Kad ir kaip ten būtų, iki „Košmarų” Inglundas buvo vaidinęs daugiau nei dviejose dešimtyse filmų, bet sėkmės taip ir nesulaukė.
Atkaklumas atnešė milijonus
Ne mažesnio populiarumo Holivude sulaukė ir istorija apie mažai žinomą jauną italą, pavarde Stalonė. Studijos „Chartoff-Winkler” prodiuseriai sutiko nupirkti iš Stalonės „Rokio” scenarijų (beje, už visai padorius pinigus) su sąlyga, kad Rokį Balboa vaidins Rajanas O’Nilas. Tačiau Silvestras atkakliai siekė pats dalyvauti projekte – už vaidmenį jis gavo juokingus 22 tūkstančius dolerių ir 10 procentų nuo pelno.
Suprantama, tie 10 proc. Stalonę padarė milijonieriumi, o juosta jam atnešė publikos susižavėjimą ir „Oskaro” nominaciją. Nuo to laiko atkakliojo Stalonės istorija Holivude iliustruoja didžiosios amerikietiškos svajonės idėją.
Kur kas mažiau žinomas faktas, kad Stalonė turėjo vaidinti detektyvą Akselį Foulį Martino Bresto juostoje „Policininkas iš Beverli Hilso”. Turint itin lakią vaizduotę tarp Rajano O’Nilo ir Stalonės dar galima įžvelgti panašumų (galų gale abu – baltieji), tačiau tai, jog Silvestrą čia pakeitė Edis Merfis, jau visiškai nepaaiškinama.
Al Pačinui – nuskilo
Juokinga, bet Heną Solo Dž. Lukaso „Žvaigždžių karuose” galėjo suvaidinti Al Pačinas. Ar matote kokių nors panašumų tarp Pačino ir Harisono Fordo?
Apskritai Al Pačinas yra atmetęs tiek daug pasiūlymų, kiek kai kurie kiti aktoriai nėra gavę per visą savo karjerą. Jis atsisakė vaidmens „Kramer prieš Kramerį”, „Gimęs liepos ketvirtąją”, „Šiandienos apokalipsė” ir kt. Tokiu išrankiu Pačinas tapo tik savo karjeros piku, o filmuodamasis pirmajame „Krikštatėvyje”, vargšelis jautė nuolatinę baimę ir galvojo, kad jo atleidimas – tik laiko klausimas. Juk šio vaidmens siekė net Robertas Redfordas, Džekas Nikolsonas, Robertas de Niras ir tas pats Rajanas O’Nilas. Juostos prodiuseriai buvo tiesiog siaubo apimti, kad pagrindinį vaidmenį atlieka beveik nežinomas aktorius, tačiau Kopola pareiškė, jog atleidusi Pačiną studija galės ieškotis ir kito režisieriaus. Maiklo Korleonės vaidmuo Pačinui atnešė pirmąjį „Oskarą”.
Nenumatyta rotacija
Kalbant apie Harisoną Fordą ne pro šalį paminėti, jog jis galėjo atsidurti vietoje Raselo Krou filme „Įkaitas”, taip pat vietoje Džordžo Klūnio „Pražūtingoje audroje” arba Melo Gibsono „Patriote”. Tačiau dažniausiai H. Fordo keliai susikirsdavo su Kevinu Kostneriu – jis išgelbėjo Volfgangą Petersoną, kai K. Kostneris netikėtai persigalvojo vaidinti „Prezidento lėktuve”, o Kevinas suvaidino specialiai dėl Harisono sukurtą vaidmenį „Laumžirgyje”.
Na, o Džimas Keris „nunešė” komiko Endžio Kaufmano vaidmenį (Milošo Formano „Žmogus Mėnulyje”) tiesiai iš Edvardo Nortono panosės, su kuriuo M. Formanas palaikė itin draugiškus ryšius po bendro darbo „Visuomenė prieš Larį Flintą”. Dž. Keris taip norėjo gauti šį vaidmenį, kad į atranką atsitempė būgnus, kažkada priklausiusius realiam Endžiui Kaufmanui. Savo ruožtu E. Nortonas gavo vaidmenį „Pirmykštėje baimėje”, kuris buvo numatytas Leonardui di Kaprijui. Leo pareikalavo nenumatytai didelio honoraro, tad prodiuseriai jo atsisakė. Vėliau di Kaprijo gailėjosi – jis seniai norėjo suvaidinti „blogietį”, juo labiau šis vaidmuo atnešė Nortonui „Oskaro” nominaciją.
Kiek vėliau istorija pasikartojo – šį kartą Leo nepavyko susiderėti su „Amerikos psichopato” prodiuseriais, ir visą garbę susišlavė Kristianas Beilas.