Artėjant Rusijos parlamento ir prezidento rinkimams opozicinės jėgos Kremliui kelia vis mažiau grėsmės.
Dar neseniai įkūnijęs vos ne paskutinę Rusijos opozicijos viltį, judėjimas „Kitokia Rusija” ėmė byrėti. Iš jo pasitraukė buvęs Rusijos ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas ir nemažai kitų žymių opozicijos veikėjų. Liepos 8 dieną Maskvoje visgi įvyko „Kitokios Rusijos” suvažiavimas, per kurį kalbėta apie bendro kandidato iškėlimą per 2008 metų prezidento rinkimus, tačiau, regis, tai jau tik šūkiai.
Vaivorykštės opozicija
Kai prieš metus buvo sukurta „Kitokia Rusija”, daugelis į šį Kremliui opozicinį bloką žvelgė kaip į realią galimybę suvienyti visas opozicines jėgas ir pasiekti apčiuopiamų rezultatų per šių metų Dūmos rinkimus, o per kovą numatytus prezidento rinkimus iškelti tokį kandidatą, kuris galėtų būti rimtas varžovas Vladimiro Putino įpėdiniui.
Tačiau daugelis ekspertų iškart skeptiškai įvertino „Kitokios Rusijos” perspektyvas. Prie judėjimo prisijungė vaivorykštės margumo politinių jėgų spektras: provakarietiški demokratai Irina Chakamada, Garis Kasparovas, Vladimiras Ryžkovas; išeivis iš nomenklatūros Michailas Kasjanoas; Genadijaus Ziuganovo komunistai ir net ekstremistinės, Rusijoje oficialiai uždraustos nacionalbolševikų partijos lyderis Eduardas Limonovas.
Kurį laiką jiems pavyko dirbti kartu. Būtent „Kitokia Rusija” organizavo protesto maršus Maskvoje ir Sankt Peterburge ir taip parodė pasauliui, kad toli gražu ne visa Rusija palaiko V.Putino režimą. Parodė, kaip režimas tvarkosi su kitaminčiais. Tačiau ideologiniai skirtumai, lyderių gausa ir tarpusavio nepasitikėjimas sužlugdė koaliciją pačią svarbiausią akimirką – rengiantis rinkimams.
Kremliui pavojus nebegresia
V.Putino administracija jau anksčiau pasižymėjo gerai suplanuotomis ir koordinuotomis akcijomis prieš opoziciją. Taip 2003 metais buvo iš vidaus sugriautas Sergejaus Glazjevo kairiųjų blokas, galėjęs sukelti rimtą grėsmę V.Putino prestižui per 2004 metų prezidento rinkimus. Paplitusi nuomonė, kad amžinas demokratinių partijų „Jabloko” ir Dešiniųjų jėgų sąjungos nesugebėjimas bendrai veikti per rinkimus taip pat neapsiėjo be Kremliaus pagalbos. Galiausiai juk ir Michailas Chodorkovskis buvo nubaustas už jo politines ambicijas ir paramą demokratams.
Dabar padėtis kitokia nei 2003 metais. Likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų opozicija ne vienijasi, o atvirkščiai – skaidosi. Esant tokioms sąlygoms Kremliui beveik nebereikia su ja kovoti. Vidiniai nesutarimai puikiai atitinka V.Putino ir jo komandos interesus. Tačiau Kremlius – gal tiesiog iš inercijos ar įpročio – beprasmiškai šiurkščiai ir atvirai spardo merdintį priešininką. Per „Kitokios Rusijos” suvažiavimą įvairūs „Putino komjaunuoliai” tradiciškai piketavo prieš asamblėją. Neapsieita be šūkių: „Oranžinės kekšės”, autobusais suvežtų „protestuotojų” ir atvirai juos palaikiusios milicijos.
Rusijos spauda (gal neskaitant 1-2 nepriklausomų leidinių) tęsia informacinį puolimą prieš bet kokias opozicijos pastangas atkreipti į save visuomenės dėmesį, o įvairūs sociologinių apklausų centrai nepaliaujamai tvirtina, kad daugelis Rusijos gyventojų nepalaiko opozicijos arba net nieko apie ją nežino. Pastarasis teiginys iš dalies teisingas. Opozicinėms jėgoms iš tiesų sunku didinti populiarumą, kai veik visa šalies žiniasklaida šlovina V.Putiną ir dergia kitaip mąstančiuosius, iš esmės opozicija yra informaciniame vakuume.
Tūkstantis ir vienas kandidatas
Bene blogiausia dabar tai, kad likus tiek mažai laiko iki rinkimų opozicija ne tik nesugebėjo iškelti bendro kandidato – jai nepavyko susigrupuoti bent jau į 2-3 dešiniųjų ar kairiųjų pakraipų stovyklas, galinčias bent tokiu būdu sustabdyti byrėjimą. Su laiku kandidatų atsiranda vis daugiau. Aišku, kad į prezidentus kandidatuos M.Kasjanovas, „Jabloko” vadovas Grigorijus Javlinskis ir keli kiti politikai. „Kitokia Rusija” jau suformulavo itin ydingą kandidatų pasirinkimo sistemą, kurios rezultatas gali būti tai, kad vien šis blokas iškels kelis kandidatus. O kur dar atskirai keliami kairiųjų, dešiniųjų ir ultradešiniųjų kandidatai bei Kremliaus „lėlės”? Taigi visai tikėtina, kad per prezidento rinkimus 2008 metais opozicija gali iškelti keliolika kandidatų, o tai lems visišką jų visų sutriuškinimą.
Per Dūmos rinkimus šiemet gruodį susiskaldžiusios opozicijos galimybės maždaug tokios pačios. Paveniui arba labai nedideliais blokais į rinkimus einančios partijos neįveiks minimalaus slenksčio. Kremlius turi daug ir gerai žinomų „kišeninių” opozicinių partijų, kurios ir suvaidins joms skirtą vaidmenį.
Bene blogiausias opozicijai variantas – Andrejaus Ilarionovo siūlymas rengti „alternatyvius rinkimus”. Šiuo atveju opozicija pasmerktų save visiškai informacinei izoliacijai. Kremliui tai, žinoma, būtų pats tinkamiausias variantas. Apskritai Rusijos opozicija pastaruoju metu veikia taip, kaip palankiau Kremliui. Šįkart V.Putinui iš tiesų net nereikia kurti jokių „opozicinių projektų”.