Šį pirmadienį akvarelę liesim Tiltų g. namui, šiandien žymimam 9-uoju numeriu.
Pokario metais jame apsigyveno labai marga publika: advokato Jono Karpavičiaus, prekių paruošėjo Makso Fridmano, Žindžių, Grigaliūnų, Juozapavičių, Zavadskių šeimos.
Pastaroji, gyvendama pačiame miesto centre, sugebėjo laikyti karvę, penėti kiaulių. Namo gyventojams gyvulių kaimynystė nelabai patiko. Tačiau visi suprato, kad vaikus auginti reikia, gyventi kažkaip verčiantis reikia, tad ypatingų karų dėl gyvenimo būdo nekildavo.
Atvirkščiai, šeima su gyvuliais netgi buvo vertinama. Ypač tuomet, kai žiemą užšaldavo vandentiekio vamzdžiai. Tuomet visi lėkdavo pas Zavadskius skolintis lempos kiaulėms svilinti. Tik su jos liepsna buvo galima atitirpdyti užšalusius vamzdžius.
Beje, pokario metais ne tik šiame, bet ir kituose senamiesčio namuose, baiminantis, kad tie vandens vamzdžiai neužšaltų, naktimis buvo paliekami atsukti vandens čiaupai. Bet speigams stipriau paspaudus, užšaldavo netgi tekantis vanduo.
Vaikai su raktais ant kaklų
Visi suaugusieji dienomis išlėkdavo į darbus: advokatas Jonas Karpavičius – į advokatų konsultaciją, jo žmona Jadvyga – į parduotuvę, Maksas Fridmanas – į prekybos sandėlius, kur dirbo prekių paruošėju, jo žmona – taip pat į parduotuvę (pardavėjų darbas pokariu buvo prestižinis, vertinamas ne tiek atlygiu, kiek galimybe naudotis „tarnybine padėtimi” maistui ir drabužiams įsigyti), kiti kaimynai – irgi kas kur.
Namo šeimininkais tapdavo vaikai su raktais ant kaklų. Jie ant virvučių kabinti buvo pradėti po to, kai į kažkokį namo plyšį įkrito Aldonos Karpavičiūtės buto raktas. Kiek Aldona su drauge Ženia Fridman raktą bebandė iškabinti, jis taip ir liko blizgėti plyšyje. Itin griežta Aldonos mama mergaitę vėl „pavaišino” diržu ir jau kitą raktą užvėrė ant virvutės bei užkabino ant kaklo. Netrukus jau viso namo vaikai lakstė su raktais ant kaklų.
Laidotuvės
Pramogų pokario vaikams tikrai stigo. Tad jie su tais raktais ant kaklų buvo laisvi rinktis, kaip „užmušti” laiką, kol tėvai darbuose. Savotiška „atrakcija” po visokiausių kiemo vaidinimų būdavo laidotuvės. Mirusius žmones šarvodavo namuose. Tad, einant į laidotuves, būdavo proga pasidairyti, kaip žmonės gyvena kituose namuose. Aldona su Ženia jau buvo pasidariusios, kaip dabar sakytume, etatinės raudotojomis. „Atrakcijos” su laidotuvėmis baigėsi labai staigiai tuomet, kai mergaitės ryžosi dalyvauti netgi procesijoje iki Liepų gatvės kapinių. O jose jau ėmė temti, mažametės išsigando, nebežinodamos, kaip grįžti namo. Pradėjo verkti. Kažkas susimylėjo jas parvesti iki Biržos tilto. Iš baimės nusižliumbusią Aldoną, grįžusią namo, mama ir vėl paauklėjo diržu, Ženios tėvai nelupo. Tik įkalbinėjo daugiau į laidotuves nebevaikščioti. Ir jos liovėsi „pramogauti”, apraudodamos mirusius klaipėdiečius.
Tačiau netrukus Aldonai teko patirti tikrą netektį – sulaukęs vos 37-erių, mirė jos tėvas. „Jonas Karpavičius buvo krištolinio tyrumo žmogus, labai mylėjęs savo šeimą ir tiesiog dievinęs dukrą”, – sakė su juo nuo 1950 m. advokatų konsulatcijoje dirbusi ir šiandien advokatės praktika tebesiverčianti Mirijama Lisauskienė.
Ji teigė, kad ir tuomet tokių žmonių buvę reta, o dabar gal ir visai nebesą…
„Karpavičius buvo advokatų konsultacijos vedėjas. Subtilus, kilnus, doras, puikiai atliekantis savo pareigas ir tiesiog širdį žmonėms dalijantis Jonas. Tai štai toji širdis ir nebeatlaikė”,- sakė kita buvusi kolegė, į Klaipėdą dirbti advokate pagal paskyrimą 1948 m. atvykusi Lidija Zorina. Tuomet advokatų konsultacijoje Turgaus g. pastate (dabar moterų konsultacija ir poliklinika) tedirbo tik penki advokatai. Penki „ant visos” Klaipėdos.
Tai štai per tėvelio laidotuves ketverių metų Aldutė nėjo pėsčia į kapines. Ją ant rankų, glausdama prie krūtinės nešė M. Lisauskienė. O nuoširdų žmogų į paskutinę kelionę lydėjo tikrai visa Klaipėda. Ir šiandien daugelis pokarinių klaipėdiečių išsaugojo šio nuoširdaus, kilnaus žmogaus prisiminimą.
Prieškarinės istorijos krislai
* Nuo XIX a. vidurio, kai namas Tiltų g. 9 buvo pastatytas, jis buvo kailių išdirbėjo Burwerth nuosavybė. Šiame name butus nuomojosi daugiausiai pirkliai. Namo pirmajame aukšte buvo įsikūrusios įmonėlės, kirpykla.
* Amžiaus pabaigoje čia buvo gydytojo Liovenshtein kabinetas.
* Šiame name yra gyvenęs laikraščio „Memeler Dampfort” redaktorius Sochatzever.
* XX a. pradžioje namo savininkas – jau Schefler. Šiam pirkliui ir jo palikuonims namas priklausė iki 1930 m. Jo patalpas prekybai popieriumi ir knygomis nuomojo Robert Schmit.
* 1921-1923 m. name buvo įsikūręs ir latvių konsulatas.
* 1909-1926 metais pirmajame namo aukšte buvo prekiaujama namų apyvokos daiktais, indais. Namo patalpose buvo siuvami moteriški korsetai, mezgamos pirštinės ir kojinės. Čia pat buvo tais mezginiais ir siuviniais prekiaujama.
* Paskutinėmis žiniomis, 1942 m. šiame name buvo registruotas pirklys Jakst
Legendos ir tikrovė
Rengiant „Akvareles”, vyksta įdomūs procesai: išspausdinus straipsnį, atsiliepia žmonės, kurie gali papasakoti kur kas daugiau nei pavyko surinkti iki publikavimo. Tačiau sugrįžti prie jau aprašytų namų ir jų gyventojų tarsi ir nebėra kaip. Bet štai pavėluotas papildymas jau aprašyto vieno Jono gatvės namo istorijai tiesiog sukrėtė.
Pasak garsaus pokario Klaipėdos neurologo Kazimiero Neniškio dukters Janinos, jų kaimynai Mažrimai name apsigyveno iš karto po karo. Nors tuomet visiškai tuščiame mieste butus galėjai rinktis kokius tik nori ir kur nori, Mažrimai butą nusižiūrėjo kaip tik Jono g. Gal todėl, kad šiame name buvo išlikę visi patogumai, kurių jau nebebuvo karo nuniokotuose kituose namuose. Jie buvo sukrėsti, kai atidarė vieno buto duris: prie stalo sėdėjo visa vokiečių šeima – du vaikai, tėvai ir seneliai. Bet nebegyvi, nusinuodiję dujomis. Pasak Janinos, Mažrimai spėlioję, gal vokiečių šeima, tiesiog nesuspėjusi evakuotis iš Klaipėdos, pasirinko tokią išeitį?..
Šį faktą paprašiau pakomentuoti nuolatinę mūsų talkininkę – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikę Zitą Genienę. Ji dėl to suabejojo: „Artėjant frontui, vokiečiai iš Klaipėdos buvo labai tvarkingai ir sistemingai evakuojami. Nelabai įtikima, kad kas nors galėjo nespėti”,- sakė ji. Istorikė teigė, jog pokario žmonės prikurdavo įvairiausių legendų.
Kadangi Mažrimų jau nė vieno nebegalime to išsiteirauti, nes jie atgulę amžinam poilsiui, prašytume atsiliepti tuos senuosius klaipėdiečius, kurie apie panašius faktus galėtų papasakoti tiesiogiai, jei buvo jų liudininkai.
Pasakojimo apie senuosius Tiltų g. 9-ojo namo gyventojus tęsinį skaitykite kitą pirmadienį.
Ciklo pradžia – balandžio 23 d., išeina kiekvieną pirmadienį. Internetinės laikraščio versijos (www.ve.lt) skaitytojai visas iki šiol spausdintas „Akvareles” gali rasti paspaudę nuorodą „Miesto istorijos”.