Europos muziejai turi ilgaamžes eksponatų rinkimo tradicijas.
Ypač turininga ji buvo Rytprūsių sostinės Karaliaučiaus zoologijos muziejuje, kur eksponatus gaubė įdomios įsigijimo istorijos. Muziejų rinkiniai buvo detaliai studijuojami ir kaupiami kaip daiktiniai įrodymai apie Baltijos jūros gyvąją gamtą.
Išskirtinė istorija apie baltąjį banginį Karaliaučiaus zoologijos muziejuje siejama su Memeliu – šiandienine Klaipėda.
Nutikimą su šiuo retu Baltijos jūros svečiu galima sugretinti su Hermano Melvilio romano kašalotu – Mobiu Diku, kurio baltasis pavidalas įaudrindavo jį mačiusių jūreivių vaizduotę.
Istorija su baltuoju banginiu, nudobtu ties Memeliu, ir „jo klajonė” po Rytprūsius, nepalieka abejingo nė vieno praeities žinovo. Per šimtą metų įvykis susivėlė, išbluko iš atminties, atsirado netikslumų, imta painioti įvykio vietas ir datą. Kadangi nutikimas yra Klaipėdos jūrinio paveldo dalis, manau, vertėtų jį priminti dar kartą.
Baltasis banginis prie Memelio
Šimtametė istorija nestokoja pikantiškų detalių. Didelę retenybę Baltijoje – baltąjį banginį aprašė Karaliaučiaus universiteto Zoologijos instituto ir muziejaus direktorius Maksimilianas Braunas.
1908 m. vasario 26 d. vakariniame Karaliaučiaus Hartungo (Hartungsche) laikraštyje buvo išspausdinta žinutė „Ar tai banginis?”. Buvo pranešama apie prieš parą Memelio žvejų nudobtą jūros keistenybę. Kitą dieną vakariniame laikraštyje buvo rašoma, kad nudobtasis baltasis banginis giminingas tikriesiems dantytiesiems banginiams ir delfinams. Jo kūno ilgis siekė 4,15 m, galva per 45 cm, o juosmens apimtis 2,5 metro, viršugalvyje styro kvėpuojamosios angos. Buvo aprašyta ir išsami baltojo banginio sugavimo istorija.
Tai nutiko 1908 metų vasario 25 -ąją po vidurdienio. Keturi broliai žvejai Lorencai ir Robertas Gvildys (Gwildies) iš Kopgalio sprogstamuoju užtaisu apkurtino ir sumedžiojo keletą savaičių priekrantėje plaukiojusį baltąjį banginį. Banginis jau kurį laiką plaukiojo ties antrąja – juodąja nukreipiamąja buja priešais Memelio uosto farvaterį. Žvejai užspeisdavo jį tinklais, nusitaikydavo harpūnus, bet gyvūnui pavykdavo pasprukti. Gyvūnas ėmėsi vengti plaukioti paviršiuje ir pradėjo slapstytis didesniame gylyje. Tuomet nutarta prie plūduro dviejų metrų gylyje pritvirtinti dinamito sprogmenį ir nuo inkaru pritvirtintos valties nuleisti 150 m ilgio elektros kabelį. Kai tik sprogstamąjį užtaisą sutvarkė, netruko pasirodyti ir persekiojamasis gyvūnas. Per elektros išlydį sprogstamasis mechanizmas suveikė ir užtaisas kurtinančiu trenksmu apkvaišino gyvūną. Apdujęs gyvis išplaukė į paviršių ir plūduriavo ant šono. Tuomet žvejokai puolė prie aukos ir nudobė ją harpūnu. Visos medžioklės metu netoliese budėjo penki laiveliai, jei besipriešindamas gyvūnas darytų išpuolį ir prireiktų pagalbos. Žvejai banginį parplukdė į Kopgalį ir jau tos pačios dienos vakarą jūros keistenybė rodyta Lorencų sode Paradyzštrasėje (šiandieninė Šaulių gatvė ir sodelis prie Klaipėdos miesto koncertų salės).
Paini skeleto įsigijimo istorija
Po pranešimo sostinės dienraštyje sujudo mokslininkai, į Memelį pirmuoju traukiniu išsiųstas Karaliaučiaus universiteto zoologijos muziejaus preparatorius A. Protcas. Tikėtasi laimikį įsigyti muziejui kaip eksponatą ir parsigabenti į Karaliaučių. Bet retojo laimikio savininkai sumanė gudriau – patys rodydami uždirbs ne mažiau, nei buvo pasiūlyta muziejaus atstovo, ir už eksponatą užsiprašė 5000 markių. Išskirtinis muziejininkystės sandėris neįvyko.
Pradžioje saugoti gyvūną sunkumų nebuvo. Žiemą jis laikytas tarp šiaudų kieme ir vežiotas rogėse, vėliau, keliams pabjurus – ratinį vežimą tempė arkliai. Jis gabentas į muges, turgus, kitas žmonių susibūrimo vietas Memelio krašte ir tolimesniuose provincijos mieteliuose.
Atšilus orui banginio palaikai pradėjo irti, sklido smarvė, eksponatas darėsi atgrasus žiūrovams. Siekiant sulėtinti irimą, išimti viduriai, pašalinta dalis riebalų kartu su šonkauliais, atskirai spirite fiksuoti krūtinės pelekai, vėliau visas kūnas įmirkytas spiritu ir formalinu. Iš dalies užkonservuoti gyvūno palaikai „apkeliavo” daugelį Rytų ir Vakarų Prūsijos bažnytkaimių ir miestelių. Iš spaudos žinoma, kad birželį jis atplukdytas į Elbingą, kur norėta atsikratyti daug rūpesčių darančio eksponato. Netrukus Karaliaučiaus muziejininkai gavo užklausą, ar retas gyvūnas jiems dar vis reikalingas.
Muziejaus atstovai atvyko į Gdanską, kur sužinojo, kad gyvūno gaišena suversta į duobę, nupjauta uodega. Liekanas mokslininkai parsigabeno į Karaliaučiaus zoologijos muziejaus laboratoriją. Buvo vargo, kol nuo kaulų pavyko pašalinti raumenis ir sausgysles, nes gyvūnas buvo nemokšiškai mirkytas formalinu, jo audiniai labai sukietėjo ir nelengvai atsis-kyrė nuo kaulų.
Vėliau atsirado ir prapuolę krūtinės pilviniai pelekai bei uodega. Griaučiams vis dar trūko daugelio šonkaulių, pilvinių kaulų. Eksponato tvarkymo metu pastebėta, kad gyvūno kaukolė suskaldyta. Buvo daug vargo, kol iš dalių pavyko surinkti visumą ir kaukolė bei griaučiai taisyklingai sujungti. Taip Karaliaučiaus zoologijos muziejuje atsirado naujas išskirtinis eksponatas su intriguojančia istorija. Eksponatas rodytas mokomosios salės vitrinoje greta milžiniškų grenlandinio banginio liekanų.
Skatino domėtis jūra
Naujoji Karaliaučiaus muziejaus įžymybė iš Memelio skatino vietos mokslininkus stebėti Baltiją. Mokslininkai M. Braunas ir A. Japha Karaliaučiaus moksliniame gamtos mokslų draugijos posėdyje 1908 metais paskelbė pranešimus apie baltuosius ir visas banginių ir jūros kiaulių rūšis, jų stebėjimo atvejus Baltijos jūroje. Jau tuo metu buvo žinomi 126 faktai apie minėtų rūšių gyvūnų pasirodymą Baltijoje. Nuo aprašomų įvykių praėjus šimtui metų dar gauta per penkiasdešimt duomenų.
Per visą Baltijos jūros stebėjimų istoriją fiksuota per 20 baltųjų banginių pasirodymo atvejų. Baltieji banginiai pastebėti 1576 m. Vyslos žiotyse, 1841 ir 1869 m. Botnijos įlankoje, 1902 ir 1903 metais Kalsfjorde, 1903 m. – Helsingiore, 1904 m. – Alando šcheruose. 1906 metų gegužę Rėvelio laikraštis pranešė, kad Estijos pakrantėje aptiktos baltojo banginio liekanos. Tuomet prabilta apie baltųjų banginių antplūdį į Baltiją. Aptikti keli pranešimai XX a. antroje pusėje. 1983 m. gegužę baltuosius banginius stebėjo Kuršių nerijos gamtininkas fotografas Gediminas Gražulevičius ties Juodkrante. Užfiksuota banginių pasirodymo atvejų ir Rygos įlankoje, prie Vokietijos ir Suomijos krantų. Galima daryti išvadą, kad baltieji banginiai Baltijoje pasirodydavo tais metais, kai žiemos buvo itin žvarbios ir jie iš šiaurinių platumų vandenų Norvegijoje ir Islandijoje pasitraukdavo į pietus. Užklydėliai baltieji banginiai Baltijoje nesiveisia ir tik retsykiais ilgėliau užtrunka. Daugelis jų žūdavo ar buvo sumedžioti. Šios rūšies banginiai labai bendruomeniški ir komunikabilūs, todėl plaukioja būriais ir pasirodo draugėje, retkarčiais pavieniui.
Sunaikinti karo sumaištyje
Išskirtinis prie Memelio sumedžioto baltojo banginio skeleto likimas. Visą Karaliaučiaus muziejininkų triūsą ir kolekcijas sunaikino karas.
Pirmojo pasaulinio karo metais muziejus buvo tik apniokotas, tad daugelį eksponatų pavyko išsaugoti. Tačiau 1944 m. rugsėjį britų aviacijos antskrydžių metu Karaliaučiaus miesto zoologijos muziejus, Botanikos sodas ir aplinkiniai gyvenamieji kvartalai buvo visiškai sugriauti. Sunaikintas seniausias šio regiono gamtos ir istorijos muziejų kompleksas. Apie šiuos centrus teliko aprašai, kelios nuotraukos ir prisiminimai.
Tačiau faktas apie Memelio baltąjį banginį buvo surastas ir įtrauktas į Baltijoje aptiktų ir stebėtų banginių suvestines.