Pusmetis „abonentui”. Savaitė – Kazimiros Prunskienės regalijoms. Trys dienos farmacininkų apmokėtai kovai su sveikatos valdininkija. Pusdienis – benzino kainoms. Pusvalandis euro įvedimui.
Tikriausiai teisus Andrius Kubilius, kai sau ir savo kolegoms nustato žiaurią diagnozę – provincija, skylė. Tai tokia vieta, kurioje gyvenantiems atrodo, kad gyvybės už jų kaimo ribų nėra. Na, bent jau už tų ribų nevyksta nieko, kas būtų verta jų, skylės gyventojų, dėmesio.
Mėnesį laikiausi žiniasklaidos „celibato”. Neskaičiau laikraščių ir nežiūrėjau televizijos. Net radijo nesiklausiau. Po tokios pertraukos stvėriau pirmą pasitaikiusį ir apstulbau: nei Lietuvoje, nei pasaulyje neįvyko nieko, išskyrus tą baisų faktą, kad kažkuris ministras gyvena ne su savo žmona. Toji, kaip ir visos nuskriaustos formaliosios ministrienės, yra pasirengusi smulkiai pasipasakoti pirmam sutiktam žurnalistui. Žurnalistui aiškiai nuo tos išpažinties buvo prasidėję smegenų spazmai, nes detalus ministro ir ministrienės kančių atpasakojimas išsiliejo ant kelių laikraštinių „paklodžių”.
Beje, man pavyko atsekti, kad kaip tik tuo metu benzino kaina strykčiojo per 3 litus už litrą, tačiau nei laikraštis, nei kurios nors televizinės žinios tokiems niekams vietos pirmuosiuose puslapiuose ar tarp pirmųjų žinių nerado. Lygiai kaip ir veiksmui, kuris vyksta Londone, emigrantų iš Lietuvos vilčių mieste ir kurį dabar tiesioginiame eteryje seka visos save gerbiančios televizijos. Karas Vakarų Europos miesto gatvėse. Šito nebuvo nuo Antrojo pasaulinio. Šokiruoja?
Tik ne lietuvius. Lietuviams ta tema – per daug sudėtinga. Juk pradėjus tą temą aptarinėti reikės leistis į debatus apie tai, ar Tonis Bleras, didysis agitatorius už invazijas į Iraką ir Afganistaną, už Vakarų karinę galybę prie arabų naftos gręžinių, ar jis nėra tų sprogdintojų bendrininkas? Juk jis turėjo žinoti, kad dauguma pastarojo dešimtmečio teroristinių išpuolių yra išprovokuoti Jungtinių Amerikos Valstijų „politikos” Persijos įlankos regione. Apie tai dabar daug šnekama per BBC, CNN ir t.t. Ir kalba ne bet kas, o Lordų rūmų atstovai, parlamentarai, žmonės gatvėje, kurioje staiga prasidėjo karas. Karas ne ten toli, kur gyvena svetimi, t.y. beveik ne žmonės, o jų teritorijoje – metropolijoje.
Ach, lietuviams tikrai tokių diskusijų nereikia, juk jos griauna gležnutį ideologinį pamatą, ant kurio mes statome savo ateitį. Mūsų juk jau klausė. Mes pasakėme, kad esame „už”. Kokios dar gali būti diskusijos? Antanas Valionis juk nediskutuoja (tiesa, ir su juo kuo toliau, tuo mažiau kolegų iš užsienio kalba apie ką nors rimtesnio nei matyti per TV: „Laba diena, kaip gyvuojate? Parodykime dantis ir apsimeskime, kad viskas gerai…”), tai kodėl turi diskutuoti Lietuva?
Lietuviams daug smagiau pablusinėti vienas kitą. Kai provincijoje tiek daug svarbaus vyksta, beveik nelieka laiko dairytis po pasaulį. Pasaulis irgi nustoja dairytis į Lietuvą. „Li-tu…what?” – perklausia manęs pasienietis, ir dar gerai, kad praleidžia į savo šalies vidų. Juk esu pilietė šalies, kuri išsitrynė iš pasaulio politikos žemėlapio.
O juk geras tas jo klausimas : „Lie-tu…what?” (Lie- tu… Kas?). Nubrauki klaustuką ir gauni atsakymą – niekas. Pasiskaitai lietuviškus laikraščius, pasiklausai televizinių diskusijų ir tas jausmas, kad gyveni šalyje, kurios nėra, dar sutvirtėja. Juk valstybė yra toks organizmas, kuris negali veikti pats savaime. Jis veikia reaguodamas į aplinką, siurbdamas iš jos energiją, prisitaikydamas prie jos, pritaikydamas ją sau, dalindamasis su ja, o ne virdamas savo sultyse.
Savo sultyse verda tik Afrikos pigmėjai, kuriems jų rezervatų prižiūrėtojai net netaiko bendrai priimtų normų. Pigmėjams netgi galima nudobti turistą, kuris įsispokso į jų vyrą ar moterį, ir likti nenubaustiems.
Mūsų ministrienė kol kas tegali apie tokią teisybę pasvajoti. Kol kas. Tačiau Lietuva, panašu, jau ritasi ta kryptimi: mes čia gyvensime apie save, o mūsų teritoriją prižiūrės kiti. Tie, kurie yra.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”