Nors grimasų meistrą kanadiečių aktorių Džimą Kerį mes įpratę matyti komišku amplua, tačiau metams bėgant jis vis dažniau imasi rimtų draminių vaidmenų. Pavyzdžiui, naujausiame režisieriaus Džoelio Šumacherio psichologiniame trileryje „23” „dviveidis” aktorius atskleidžia savo solidžiąją pusę.
Nori būti didžiu komiku, sukurk savo sielai pragarą. Džimo tėvas buvo linksmuolis, grojo saksofonu, tačiau dirbo buhalteriu, kad išmaitintų žmoną ir keturis vaikus. Kerio mama „persirgo” visomis žinomomis ligomis, pranešdama apie tai mažo Kanados miestelio gyventojui. Todėl ši šeimynėlė buvo laikoma, švelniai tariant, išprotėjusia.
Džimui smarkiai kliūdavo nuo bendramokslių mokykloje. Nuo to laiko juokas ir agresija jame gyvena neatsiejamai. Vaikinas labai norėjo tapti komiku ir tai jam pavyko. Su tėvo parama jaunasis Džimas parodijuodavo visus ir viską Toronto klubuose, vėliau – Los Andželo.
Nuo 1994 m., kai pasirodė jo filmai „Eisas Ventura”, „Kaukė” bei „Bukas ir bukesnis”, Džimas Keris tapo kino superžvaigžde. Jo talentas buvo pripažintas, jo vaidinami filmai sulaukdavo didžiulio pelno, o apie jo fanatišką meilę savajam darbui netgi sklido legendos.
Kerio laisvumas – apgaulingas, nesistenkite prie jo prisiartinti per daug. Tai nepavyko dviem jo buvusioms žmonoms. Netgi Renė Zelvėger, kuri turi tą pačią retą „aktorinę kraujo grupę” kaip Keris.
Paskutinis Dž. Kerio filmas – psichologinis trileris „23”, kuriame jis, kas žiūrovams ir nėra labai įprasta, apsiėjo be savo įtaigių grimasų ir atskleidė draminio aktoriaus gebėjimus.
Filme tavo herojus tampa skaičiaus 23 vergu. Ar pats tiki numerologija?
Tai ne aš pradėjau! Vienas mano draugas Kanadoje aistringai tuo susižavėjo – jis visur matė skaičių 23. Aš išklausiau jo ir pasakiau, kad jis – psichas. Tačiau nuo to laiko aš skaičių taip pat ėmiau pastebėti. Mano kompanija vadinasi JC23. Su Dž. Šumacheriu paskutinį kartą dirbome filme „Betmanas amžinai”. Ten mano herojus, jei atsimenate, sprendžia mįslę ir spėja raides pagal jų numerį abėcėlėje: 1, 8 ir 5. Na? 18 + 5 = 23! Filme „23” tokie fokusai išmėtyti visur. Be to, tai 23-ioji Dž. Šumacherio juosta, nors iš pradžių jis galvojo, kad tik 20-a, tačiau vėliau prisiminė apie savo senesnius TV darbus. Aš apsistojau viešbučio numeryje 1223, namo numeris buvo 323. Trumpai tariant, aš perskaičiau scenarijų, paskambinau Džoeliui ir pasakiau: „Jei tu kursi šį filmą, aš sutinku jame vaidinti.” Tačiau šis filmas patiks ne tik tokiems kaip aš, bet ir normaliems žmonėms.
Aš tikiu viskuo po truputį, įskaitant ir numerologiją, ir astrologiją. Esu ir budistas, ir musulmonas, ir krikščionis. Tikiu visomis religijomis, kadangi jos turi labai daug bendra.
Ar kas nors keista nutiko filmavimo aikštelėje?
Tai visada kas nors tokio nutinka. Džoelis vaidinti pakvietė Virdžiniją Medsen ir Denį Chastoną. Ir pirmąją darbo dieną paaiškėjo, kad jie buvo susituokę… prieš 23 metus. Režisierius išsigando, kad dėl to jiems kils kokių nors sunkumų lovos scenoje, tad iki paskutinės akimirkos stengėmės juos išlaikyti kuo toliau vieną nuo kito, – juokiasi aktorius.
Koks režisierius tau labiausiai patinka?
Apskritai? Alfredas Hičkokas. Jis įprastus dalykus parodo visiškai kitaip. Po filmo „Paukščiai” jau nebegalėjau į paukštelius žiūrėti taip, kaip anksčiau. Arba klasikinė scena duše juostoje „Psichozė”. Kiekvienas širdies gilumoje bijo to, kas slepiasi už užuolaidėlės.
Ar tau patinka tavo personažas Volteris filme „23”?
Patinka tuo, kad jis įprastas šeimos žmogus. Jis nori gyventi normalų ramų gyvenimą, trokšta stabilumo. O šiame pasaulyje niekas nestovi vietoje. Po mumis jūra verdančios magmos. Kosmose blaškosi nekontroliuojami kūnai. Ir prie viso šito mažas silpnas žmogeliukas iš visų jėgų stengiasi išlaikyti viską taip, kaip yra. Nors, pavyzdžiui, Dženei (Dženė Makarti – Džimo Kerio dabartinė draugė. – Aut. past.) labiau patinka Volterio antrininkas iš paslaptingosios knygos.
Kas tave gali iš tikrųjų įkvėpti, „įtraukti”?
Meilė. Šis jausmas retkarčiais pasirodo, ir aš kiekvienąkart stebiuosi: kaip tai gali vėl man nutikti? Dabar, kai aš su Džene, jaučiu, kad esu tokiems santykiams pasiruošęs labiau nei bet kada. Mes einame vienu keliu ir labai palaikome vienas kitą.
Ar tavo komiškų vaidmenų gerbėjai priims šį filmą?
Manau, kad toks filmų ir gerbėjų skirstymas į komiškus ir nekomiškus – gryna abstrakcija. Jeigu aš patinku žiūrovams, patiks ir filmas, kuriame aš nusprendžiau filmuotis.
Kaip jums pavyksta vis dar išlaikyti susidomėjimą darbu, nors jūsų finansinė padėtis leistų jums ir nedirbti?
Kai filmuojuosi, esu panašus į maniaką. Tačiau mano namuose – tyla ir ramybė. Gyvenu labai sveikai ir dvasingai, labai retai geriu kavą, rimtai žiūriu į alkoholį, nevartoju narkotikų. Gyvenimas nuostabus. Turiu daug ir įvairių pomėgių, tačiau svarbiausias jų – mano motociklas. Kartais man atrodo, jog čia Dievas prikišo ranką, kad neprarandu susidomėjimo darbu ir gyvenimu