Komedijų aktorė Marion Kotijar suvaidino Editą Piaf taip, lyg būtų nugyvenusi jos gyvenimą.
Marion Kotijar dvi su puse valandos neduoda ramybės žiūrovui.
Su tokiu pat užsidegimu ji vaidina ir devyniolikmetę mergiotę Editą Piaf (pakankamai nekaltą asmenybę, užaugintą prostitučių viešnamyje), ir pusiau pamišusią 47-erių alkoholikę ir narkomanę, nuplikusia sukriošusios senės galva ir ašarojančiomis akimis. Dėl tokių vaidmenų gyvenama.
„Tikra tiesa, kad grožis aktorei dar niekada nepakenkė, – pastebi Marion. – Vis dėlto man patinka, kaip Šarliz Teron „Monstre” nukreipia į save ugnį, visiems įrodydama, kad visų pirma ji – puiki aktorė, o tik paskui graži moteris!”
Anksčiau Marion Kotijar yra suvaidinusi komedijoje „Taksi”, trumpai pasirodė Žano Pjero Ženė filme „Ilgos sužadėtuvės” ir Timo Bartono „Mano gyvenimo žuvis”, taip pat vaidino pagrindinę heroję Ridlio Skoto „Geras miestas”.
Ar verta kalbėti apie tai, kad žydraakės gražuolės, įžymios teatralų palikuonės ambicijos buvo daug didesnės?
Didžiajam gyvenimo keliui ją ruošė tėvas, įžymus aktorius, režisierius, pedagogas, savo vardo teatro įkūrėjas.
Jis nuo vaikystės negailestingai muštravo mažylę Marion prieš veidrodį.
Turint tai galvoje, teigiami amerikiečių kino spaudos, pavadinusios ją „tamsiaplauke Riz Vizerspun versija”, vertinimai pasirodė kaip tikras pasityčiojimas.
Žinoma, Riz labai miela mergina, tačiau niekieno versija išdidžioji Marion būti nė nesiruošė.
Ir štai paskutiniame Berlyno kino festivalyje triumfavo kino premjera „Žvirblelis. Rožinis gyvenimas”.
Filmas – tai įžymiosios dainininkės Editos Piaf didžiojo kelio etapai, kurių nė vieno nei lengvu, nei tuo labiau „rožiniu” tikrai nepavadinsi.
Tačiau skurdą ir negailestingus likimo smūgius Piaf stebuklingai sugebėdavo paversti nerūpestingomis ir gyvenimu alsuojančiomis dainomis.
Ji jau seniai nusipelnė filmo apie save. Galbūt šis negali prilygti grandiozinei Žvirblelio asmenybei. „Purpurinių upių 2” statytojas jaunasis Olivjė Danas, deja, nesugebėjo išvengti banalybių.
Tačiau Marion darbo – retas atvejis! – neaptemdė nei ašaringieji režisieriaus persūdymai, nei kai kurios vulgarybės.
Tokio masto įžymybės vaidmuo, kai dėl amžiaus reikia nuolat keisti grimą, dainuoti pagal fonogramą, lengvai galėjo pasibaigti visiška nesėkme.
Tačiau lemtingąjį žingsnį drąsiai žengusi Kotijar pasirinko ne aklą kopijavimą, o psichologinį įtikinamumą.
Filmavimo metu ji stengėsi nemėgdžioti Editos Piaf sceninių judesių, jos mimikos. „Piaf gyveno kaip tūkstantis žmonių, – sako Marion. – Jai reikėjo arba visko, arba nieko. Jos tragedijos buvo per daug tragiškos, o laimė per daug laiminga.”
Ką gi „Taksi 4” jau startavo, tačiau Marion Kotijar jame nebėra. Ji atsidūrė labai toli nuo Paryžiaus gatvelių.