Karštu metų laiku padidėja tikimybė per maistą užsikrėsti ne tik žmonėms, bet ir naminiams gyvūnams. Kelionės, išvykos, suaktyvėjęs medžioklės sezonas – pagrindiniai veiksniai, nulemiantys užkrečiamųjų ligų plitimą tarp laukinių ir naminių gyvūnų.
Norint turėti sveikus gyvulius, ūkininkams reikėtų laikytis tam tikrų biologinės saugos reikalavimų: gyvulių laikymo vietose nerekomenduotina lankytis žmonėms, kurie galėtų pernešti ligas, ypač grįžusiems iš kelionių po egzotiškus kraštus. Keliaujant su savo augintiniais patartina nepaleisti gyvūnų nežinomose teritorijose, nešerti jų sumedžiotų gyvūnų ar iš viešojo maitinimo įstaigų (virtuvių) gautomis atliekomis.
Pagrindinis gyvūnų sveikatos faktorius – visavertė ir sveika mityba. Gyvuliai, vartodami maisto produktus, užterštus bakterijomis, gali susirgti pavojingomis ligomis. Ypač pavojingos yra taip vadinamos zoonozės – bendri susirgimai tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Žmonės per nesaugius maisto produktus ar per kontaktą su sergančiais gyvūnais gali užsikrėsti pasiutlige, leptospiroze, brucelioze, trichinelioze, tuberkulioze, salmonelioze ir eile kitų ligų. Kai kurios jų itin pavojingos, galinčios baigtis žmogaus mirtimi (pasiutligė), kitos – laikinu darbingumo praradimu ar invalidumu (bruceliozė, tuberkuliozė, trichineliozė).
Be tiesioginio pavojaus žmogaus sveikatai, užkrečiamosios gyvūnų ligos atneša ir didelių ekonominių nuostolių. „Infekciniai susirgimai persiduoda nuo vieno gyvulio kitam ir kartais tenka likviduoti visą bandą, nes iškyla užkrato išplitimo kaimyninėse teritorijose pavojus. Ligoms pasiekus epidemijos mastą, taikomi tarptautinės prekybos apribojimai šaliai, o tai neišvengiamai atsiliepia visiems mokesčių mokėtojams, pristabdo ekonomikos vystymąsi”, – teigia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Skubios veiklos ir užkrečiamųjų ligų centro vedėjas Mindaugas Kašinskas.
Lietuvos teritorijoje nėra pavojingų užkrečiamųjų gyvulių ligų, tačiau siekiant išvengti jų ir stengiantis kontroliuoti padėtį, būtina nuosekli planinė laikomų gyvulių kontrolė šių ligų atžvilgiu. Ji atliekama apžiūrint gyvulių laikymo, šėrimo sąlygas, vizualiai stebint jų elgesį, atliekant diagnostinius tyrimus ir taikant profilaktikos priemones. Tai vykdo valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybų specialistai arba privatūs veterinarijos gydytojai, įgalioti aptarnauti konkrečias teritorijas.
Mindaugas Kašinskas medžiotojams primena, kad „radę nugaišusius gyvūnus, jie privalo ne vėliau kaip per 48 valandas apie tai pranešti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritoriniam skyriui ir Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai ir vykdyti šių tarnybų nurodymus. Visi nušauti šernai turi būti ištirti dėl trichineliozės”.
„Medžioti leidžiama tik tuose plotuose, kurių naudotojai yra gavę iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorinių skyrių apžiūros aktus apie pirminio gyvūnų apdorojimo aikštelių naudojimo tinkamumą. Sumedžiotus laimikius turi apžiūrėti ir įvertinti veterinarijos gydytojai. Jeigu yra būtinybė, jų reikalavimu medžiotojai privalo paimti gyvūnų kraujo ar kito pobūdžio mėginius, kurie reikalingi vykdant stebėsenos ir kitokius tyrimus. Tik specialistui nustačius, kad sumedžioto gyvūno mėsa tinkama maistui, galima ją naudoti. Gyvūno organuose radus pakitimų ar įtariant ligą, žvėriena negali būti naudojama asmeninėms reikmėms”, – perspėja Skubios veiklos ir užkrečiamųjų ligų centro vedėjas M.Kašinskas.
Kilus neaiškumams ar įtarimams dėl laikomų gyvūnų sveikatos, gyventojams rekomenduojama nedelsiant kreiptis į aptarnaujantį veterinarijos gydytoją ar Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorinį padalinį. Saugokite save ir savo gyvūnus!