Karštas birželis varo į neviltį Platelių žvejus.
Anksčiau birželis Platelių ežere „ešeriautojams” buvo pats derliaus metas. Galėdavo dryžuotųjų rytą ir vakarą prisilupti iki soties.
Šiemet ešeriai ankstų rytą net mailiaus nebevaiko. Būdavo, kad virdavo vanduo nuo dryžuotųjų siautulio.
Mėginome su Juozu porą kartų per praėjusią savaitę naktinėti Plateliuose. Ne, per naktį nežvejojome.
Nusnaudėme valandą kitą po vakarinės žvejybos ir dar prieš aušrą išsirengėme masinti ešerių.
Važiavome tikėdamiesi, kad vakarop ar iš ryto plauks debesys, užstos saulę.
Tik tokiu oru galima tikėtis laimikio.
Tačiau išėjo šnipštas. Jei dieną dar vienas kitas debesiukas paplaukiodavo padange, tai vakarop ir saulei patekėjus – giedra, nors pasiusk.
Ešeriai kibo vangiai ir tie patys vos plaštakos dydžio.
Mailių plėšrūnai tampė, kaip raudės minklę. Porą kartų trūkt trūkt – ir žuvelės nebėra.
Mėginome vilkti paskui valtį naktinius ir kanadietiškus sliekus. Man sekėsi. Kibo vienas kitas didesnis ešerys. Bet reikėdavo puskilometrį nuplaukti, kol prie skardžio ar seklumoje kas nors grybšteldavo masalą.
Labiau sekėsi rytą nei vakare. Tačiau vakare kibdavo, nors mažiau, bet didesni dryžuotieji.
Per porą žvejybų turbūt pagavome per abu tris kilogramus. O gal ir dar mažiau.
Lydekoms – visiškas štilis. Gali nors ir auksinę blizgę rodyti – nė apsirikusios nenutvers. Tiesa, vieną puskilinį lydekioką su žalsva blizge nutvėriau.
Partempiau į valtį kaip žolę – jokio pasipriešinimo.
Žuvis negalėjo net išsižioti. Kablys pataikė į akį, o pavadėlis apvyniojo galvą ir užstrigo už trišakio kaip apynasris.
Vienintelė paguoda – Platelių gamta. Tai neperdedant Žemaitijos nacionalinio parko deimantas.
Nė neieškokit – niekur kitur gražesnio ežero nerasite.