Po nenusisekusio sektoriaus „Kur tu, karpi-2005”, norėjosi reabilituoti ir save patį, ir galų gale ramiai bei skaniai pagaudyti didelį karpį. Tokiais atvejais labai praverčia mano komandos draugas Edvardas. Pats jis ne klaipėdietis, gyvena Žemaitijoje, bet turi dvi labai geras savybes, be galybės šiaip gerų, – visada pasiruošęs sudalyvauti „Big game”, t.y. didelių karpių žvejyboje ir visada nusiveža į tokį nedidelį ežeriuką Žemaitijos glūdumoje, kur gyvena tikrai didelė ir didelių karpių populiacija.
Ežeriuko pavadinimo kol kas neminėsiu, pasielgsiu kaip visi karpininkai. Gerų vietų žvejoti ten tikrai nedaug, be to, toli gražu dar ne visi karpininkai paleidžia žuvis atgal, todėl Edvardas paprašė, kad dar patylėčiau su pavadinimu, nors… dalis klaipėdiečių žino šį ežeriuką ir gali būti, kad supras, apie ką rašau. Tačiau draugo prašymas – įstatymas… tyliu.
Šiaip oras šeštadienio popietę neatrodė labai patikimas. Po naktinio lietaus su perkūnija dangus buvo apsiniaukęs ir lietaus tikimybė buvo nemaža. Tačiau Klaipėdos oras gali labai skirtis nuo oro Žemaitijos gilumoje, todėl per daug nesukdamas sau galvos pajudėjau iš miesto. „Big game” prasideda. Pakeliui vis dėlto paskambinau kolegai, kuris jau buvo prie ežero, ir paklausiau, kaip ten su orais? Sužinojau, jog ką tik praūžė škvalas su perkūnija ir lietumi, į skutus sudraskė Edvardo lietsargį (kaip pasakė pats Edvardas: „Kaip mergai sijoną po vakaruškų, vėjas nuplėšė nuo rėmo žvejybinio skėčio medžiagą. Esu šlapias ir be skėčio, bet čia gerai, karpiai šokinėja, vežk savo uodegą greičiau čia, žvejosim”). Ką gi, žinios geros, svarbu, kad karpiai šokinėja, bus tų skėčių…
„Big game” prasidėjo apie devintą valandą vakaro, kai Edvardo beždžionė staiga prikibo prie meškerės koto, o signalizatorius uždainavo kaip Pavarotis, užmynęs ant žarijos. Kiekvienas karpininkas žino, jog šitas garsas reiškia, kad kitam gale – ne Korsakas, o rimtas karpis. Kirtimas, 3 LBS’ų „šakalys” išsilenkia kaip botagas, karpiui nė motais, plaukia tolyn, ten, kur jam reikia. O reikia jam į žolyną, – ten gerai, ten galima apvynioti valą aplink žoles ir palikti žvejį su didele nosim… Taip ir buvo. 1:0 mūsų nenaudai. Reikia dar pridurti, kad tame ežere dugnas baisiai negeras žvejui. Labai daug visokiausių dalykų, kur karpiai gali atsikratyti kabliuko. O jie tai žino ir užkibę visada skuodžia iki tokios vietos, kur dažniausiai viskas baigiasi nukarusiu valu ir rūgščiais žvejų veidais.
Kitas kibimas lygiai vienuoliktą vakaro. Šįkart karpis ramesnis. Kovoja, tačiau panašu, kad bus įmanoma suvaldyti. Po 5 minučių kovos į graibštelį įverčiame 7 kilogramų sazaną. Visiškai laukinis sazanas, ilgas kaip lydeka. Fotosesija, svėrimas, ir žuvis kuriam laikui keliauja į didelį sietelį, ten jam bus patogu, tol, kol paleisim.
Naktis rami, šilta. Snūstelėjom grynam ore, čirškiant žiogams. Ankstyvas rytas irgi ramus, karpiai – tinginiai, keltis neskuba. Apie septintą ryto prasidėjo veiksmas. Dar vienas kibimas – neilga kova, ir dar vienas paršelis krante. Šįkart 6 kilogramų. Ir vėl fotosesija, svėrimas ir į sietelį. Po to pora kibimų ir staigus karpių spurtas į kliuvinius, po kurio tyliai keikdamiesi suvyniodavome valą ir eidavome iš naujo rišti sistemų. Tikrai didelį karpį (turiu galvoje virš 10 kg) ten ištraukti labai sunku dėl jau minėtų dugno reljefo „subtilybių”. Jėga jo nesulaikysi, o nuvairuoti ten, kur nėra kliuvinių, ne visada pasiseka.
Devintą ryto dar vienas beždžionės šokis ir isteriška signalizatoriaus arija, ir 8 kilogramų karpis sietelyje. Iki pat sekmadienio popietės karpiai tai ragaudavo baltyminius kukulius, tai kibdavo neragavę. Tačiau, deja, iš trijų dar kibusių karpių nebepasisekė iškrapštyti nė vieno. Pora iš jų parodė savo plačias nugaras ir, kiek spėjome „pasverti” iš 10 metrų nuotolio, abu galėjo sverti apie 12-15 kg. Tačiau „Big game” tikrai pasisekė, nepaisant, kad iš 8 kibimų ištraukėme tik 3 karpius ir dar ne ypač didelius. Apskritai turėti 8 didelių karpių kibimus per parą šiame ežere yra labai geras rezultatas.
Reziumė: Žvejyba buvo puiki. Karpiai po paskutinės bendros fotosesijos iškeliavo atgal į ežerą, mes susikrovėme daiktus ir irgi namo. Gaudėme baltyminiais kukuliais, geriausiai kibo ant medaus skonio baltyminių kukulių, šėrėme irgi kukuliais, tačiau palyginti negausiai. Metimai buvo tolimi – 80-100 metrų. Karpiai tame ežere atsargūs, net naktį neprieina arti kranto. Nedidelė reklama Kėdainių konservų fabriko kukurūzams, kuriais Klaipėdoje prekiauja „Nagistos” parduotuvė. Buvo kibimas ir ant jų. Geri kukurūzai, stambūs, kieti. Įvairios „šiukšlės” jų neįveikia – per kieti ir per dideli. Be to, labai patogiai supakuoti vakuuminiuose maišeliuose ir pagardinti įvairiais kvapais. Gaudant didelius karpius verta pabandyti šį masalą.
„Big game” baigėsi. Visi patenkinti. Kitas kartas turbūt kitą savaitgalį, gal pasiseks labiau ir susitarsim su didesniais egzemplioriais. O ežeriuko pavadinimo neminėsiu… Edvardas neleido.
„Vakarų ekspresas”