Uostamiesčio klubinėtojams Playa G vardu geriau žinomas Gintaras Žukauskas tikina, kad uostamiesčio kultūrinis gyvenimas kupinas tuščių nišų, kurias belieka protingai išnaudoti.
21 metų didžėjus ir renginių organizatorius mano, kad Klaipėda yra savitą stilių turintis miestas, kuriame visos kūrybingos bei kokybiškos iniciatyvos turi ir turės nemenką pasisekimą.
Ką veiki šiuo metu? Vasara pramogų ypač suaktyvėja, matyt, neatostogauji?
Mokslo metai Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštojoje mokykloje, kurioje studijuoju verslo administravimą, jau baigėsi, taigi galima būtų sakyti, kad atostogauju. Tačiau šiuo metu užsiimu renginių organizavimu – perėmiau šią etafetę iš brolio Mindaugo. Klube „Global” su bendraminčiais planuojame kartą per mėnesį rengti po vieną gerą vakarėlį. Kaip tik šiuo metu rūpinuos artėjančiu renginiu. Tai bus nerealus vakaras, kuris savo koncepcija labai skirsis nuo to, ką darėme anksčiau. Publikai bandysime pateikti tai, kas nėra ant bangos, kas nėra vadinamasis „mainstream” – tiek kalbant apie hiphopą, tiek – apie elektroninę šokių muziką. Žodžiu, turėsime kitokį renginį, skirtą kitokiems žmonėms.
Nebaisu, kad tų „kitokių” daug nesusirinks?
Kol nepamėginsi, nesužinosi. Juo labiau, kad Klaipėdos klubams ypač trūksta renginių, kurie būtų susiję su alternatyvia muzika. Pastebima tendencija, kad pastaruoju metu apskritai sumažėjo ritmenbliuzo populiarumas, o domėjimasis tikruoju hiphopu šiek tiek išaugo.
Jau daugelį metų domiesi hiphopo muzika, gatvės kultūra. Kokias tendencijas pastebi Klaipėdoje – įsitraukiančių į jūsų gretas daugėja?
Klaipėda yra absoliučiai paradoksalus miestas, matyt, ne veltui ir klubą tokiu pavadinimu turi, – juokiasi. – Uostamiestis visada buvo ir bus ta vieta, kurioje žmonės klausosi visiškai kitokios muzikos nei yra mėgstama kitur. Jei Vilniuje ritmenbliuzo vakarėliai vyksta penkiskart per mėnesį, tai mums užtenka tik vieno. Dramenbeisas uostamiesčio publikos, neaišku kodėl, šiuo metu yra ypač mėgstamas, ko nebuvo anksčiau. Taigi Klaipėda yra toks miestas, kuris visiškai nesilaiko jokių Lietuvoje ir pasaulyje vyraujančių tendencijų.
Ekstremalus sportas čia itin atsigavo po skeitparko įkūrimo. Su jo atidarymu atsirado išties daug jaunųjų šios sporto šakos propaguotojų. Su grafičiais situacija kiek prastesnė, tačiau, kalbant apie hiphopo muziką, visai neseniai pasirodė klaipėdiečio Spor albumas, savo pirmąjį diską baigia ir mūsų renginyje dalyvausianti grupė „8’as Maršrutas”.
Kodėl baigėsi jūsų vakarėlių serija „Choco Friday”?
„Choco Friday” vakarėliai vyko daugiau nei dvejus metus. Pradžioje jie buvo nemaža alternatyva uostamiesčio klubams ir netgi tuo metu grotas „popsinis” hiphopas skambėjo naujai. Bet galiausiai jis virto visišku „mainstream” ir žmonių nebedomino. Supratome, kad reikia keistis. Tuo labiau, kad kitokia muzika nei man, nei mane supantiems nėra kažkas nesuvokiama ar nauja. Mes visada norėjome alternatyviam hiphopui surasti savo vietą klubuose, tik bijojome, jog tai pasirodys per didelis neformatas.
Didžėjumi klube pradėjai dirbti dar būdamas 17-os metų. Kaip pasikeitei pats, tavo skonis, įgūdžiai?
Muzikinis skonis nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, manau, kad hiphopo „tūsas” neturi būti tarsi išlindęs iš pogrindžio ir nešvarus. Juk ir alternatyvioje muzikoje galima rasti daug šlykščių „gabalų”, kaip ir formatinėje muzikoje – kūrėjo talentu tviskančių kompozicijų. Na, o dėl technikos, tai pradėjau daugiau groti vinilo plokštelėmis.
Studijų metu įgytas vadybos žinias bandysi suderinti su tolesne muzikine veikla?
Grojimo aš niekada namačiau ir nematysiu kaip verslo. Viskas, ką mes organizavome, buvo padaryta tik iš idėjos. Turėtume vadintis pačiais blogiausiais verslininkais Lietuvoje, jei tai, ką gauname, vadintume pelnu, – juokiasi. – Kaip pinigai tau tampa svarbesni už tikras vertybes, viskas praranda tikrąjį veidą ir skonį. Kol aš dirbsiu vedamas kažkokių tikslų, tol viskas bus tik geriau.
Daugeliui jaunų žmonių kažkuriuo momentu ateina noras save priskirti tam tikrai subkultūrai, bet labai dažnai iš to išaugama. Kodėl tu vis dar toks pats – hiphoperis?
Gatvės kultūra yra gyvenimo būdas, įsitikinimai, o ne vien plačios kelnės. Muzika, breikas, grafičiai, ekstremalus sportas – visa tai yra kultūra. Ir amžius jai nėra tabu. Senieji hiphoperiai ir dabar įrašinėja albumus, nors tokiems atlikėjams kaip Guru ar Krs-One jau per 40 metų. Tai gyvenimo būdas, iš kurio neišaugama. Galbūt viskas atsibosta, jei šia kultūra domiesi tik paviršutiniškai. Tačiau kai į viską žiūri rimčiau ir įsigilini, vaikiškumui praėjus, atsisijoja tai, kas iš tiesų svaru. Yra geras posakis, kuris priklauso legendiniam hiphopo atlikėjui Krs-One: „Aš nekuriu hiphopo, aš esu hiphopas.”