Pardavėjų siaubas, arba Vaikus palikite už durų

Sparčiai artėja metas, kai mamytėms ir tėveliams nori nenori teks pasiimti viso mėnesio uždarbį ir surengti žygį po parduotuves: suruošti atžalas mokyklai ir darželiui. Vaikiukai per vasarą ištįso, išaugo drabužius ir batus, nori naujos kuprinės, na, ir taip toliau…

Parduotuvių darbuotojams priešmokyklinis sezonas turbūt primena Kalėdas: klientų antplūdis garantuotas.

Galbūt dėl to, kad klientų antplūdis garantuotas, o gal kad darbdaviai moka per mažus atlyginimus, dauguma pardavėjų mūsų mieste atrodo siaubingai suvargusios. O labiausiai jų veidai paniūra, kai į parduotuvę tėvai įžengia su vaikais.

Ypatingas žvilgsnis

Atrodytų, pardavėja, ant slenksčio pamačiusi mamytę, vediną pypliu, turėtų jeigu ne išskėsti rankas, tai mažų mažiausiai plačiai nusišypsoti. Juk būtent pupuliuko grakštus treptelėjimas kojele nulems, kiek pinigėlių įkris į šios įstaigos kasą.

Bet kurioje pasaulio šalyje tai yra aišku kaip dukart du. Todėl ten į mažuosius klientus nutaikomas išskirtinis žvilgsnis.

Pas mus, Lietuvoje, į vaikus žvelgiama taip pat ypatingai: skersai. Kitaip tariant – įtariai. Netgi sakyčiau – grėsmingai. O iš kai kurių „prestižinių” parduotuvių vaikai tiesiog išvaromi lauk.

Mažasis pabaisa

Savo kailiu patyriau, kad į žaislų parduotuvę su vaiku geriau neiti, nes mažasis „pabaisa” įvarys pardavėjas į neviltį: jis ką nors paims, pastums ir apvers…

Vieno prekybos centro žaislų skyriuje rinkau vaikui dviratuką. Mano mažytė, aišku, panoro išbandyti visas transporto priemones, kiek tik buvo sustatyta. Ji stumdė dviratukus į šalis, lipo tai ant vieno, tai ant kito, ir netrukus į įvykio vietą atskubėjo nepatenkinta pardavėja.

Kančios kupinu veidu ji sekiojo mažylei iš paskos ir stumdė dviratukus į vietą. Stumdė tol, kol baigėsi kantrybė: „Jūs neleiskite tam vaikui čia viską griauti!” – piktai tarė man.

Dviratuko aš, aišku, nepirkau. O juk galėjo palaukti, kol nusipirksime, ir tada susitvarkyti…

Negalima!

Ne tik į žaislų – ir į kitas vaikams skirtas parduotuves vaikų geriau nesivesti. Jums kyla klausimas, ko ten eiti be vaikų? Na, pažiūrėti, kaip gražiai, tvarkingai viskas sudėliota…

Gražiai, tvarkingai viskas buvo sudėliota ir vienoje vaikų prekių parduotuvėje miesto centre, kol vieną dieną ten atėjome mes su dukrele. Ketinau pirkti batukus. Mano mergytė ką pasiekia, ima pačiupinėti. (Pardavėjų dėmesiui: tai normalu.)

Toje parduotuvėje ant žemai esančios palangės buvo pridėta pliušinių žaislų. Mažoji, aišku, įniko juos dėlioti savaip. Aš nuėjau prie batukų. Staiga pajutau ore tvyrančią įtampą. Atsisukau ir pamačiau, kad keturios pardavėjos stovi ratu aplink mano vaiką, deda žaislus atgal ant palangės, cvaksi liežuviais, grūmoja „niu niu niu” ir „negalima”.

Batukų aš, žinoma, nenupirkau. Pirma – dingo noras, o antra – neturėjau galimybės. Man aiškiai buvo parodyta: atsivedei vaiką – tai žiūrėk ne į prekes, o į vaiką, kad ginkdie ko nors nepaliestų.

Atsivedė!..

Rūpesčių vaikas sukels bet kurioje parduotuvėje. Juk būtinai ką nors paims ir nepadės į vietą.

Kartą rinkausi duoną. Mažylė buvo šalia. Staiga išgirdau piktą moters balsą: „Reik žiūrėti vaiką, jeigu atsivedi!” Žvilgt – mažoji duoną iš vienos dėžės krauna į kitą. Na, ir kas? Duona juk maišeliuose. O pastabą man padarė, sprendžiant iš šluotos su skuduru, parduotuvės valytoja.

Suprantu, kad prekybos įstaigos savininkas neatsako už kiekvienos įdarbintos ypatos kultūrą, bet… vis tiek patirtas nemalonus jausmas man asocijuojasi su jo parduotuvės pavadinimu.

Galiu pridurti, kad parduotuvėse nemėgsta ne tik mažų vaikų. Didelių nemėgsta taip pat. Neseniai vyresnėlę išsiunčiau pasižvalgyti tinkamos avalynės. Vienoje „prestižinėje” batų parduotuvėje jai matuojantis nebe pirmą porą batelių, priėjusi pardavėja drėbė: „Kiek čia žaisi? Čia tau ne vaikų žaidimai!” Mergaitė sutrikusi išsliūkino lauk.

Jie trukdo ir erzina

Jeigu su savo mažyliais atsibeldėte į kavinę, jūs taip pat rizikuojate papiktinti aplinkinius. Vaikai triukšmauja, zyzia, voliojasi ant grindų, čiumpa servetėles, barsto druską… O jeigu dar koks rubuilis mamytės pieno užsimanys? Lietuviams, pamačiusiems maitinančią motiną, suges apetitas!

Sykį su drauge ir jos sūneliu pietavome kavinėje. Prie gretimo stalelio valgė pagyvenusi moteris. Ji mitriomis akimis sekiojo tai šen, tai ten lekiojantį berniuką. Moters veido išraiška bylojo: „Kažkoks siaubas…”

Berniukas lyg tyčia priėjo prie moteriškės staliuko, parėmė rankytėmis smakriuką ir įsistebeilijo į kramtančią jos burną.

„Eik pas mamą!” – pasakė moteris lediniu balsu. Mažiukas neklausė. Žiūrėjo toliau. „Ar turi mamą?” – griežtai paklausė moteriškė.

Mano draugė, aišku, labai susigėdo, kad jos vaikas štai toks neramus, ir turbūt giliai širdy pasigailėjo, kad nepasiliko namuose … kol jis užaugs.

Tiesa, prie kito stalelio sėdintis vyriškis, stebėdamas išdykėlį, nuoširdžiai šypsojosi. (Užsienietis, šimtas procentų.)

Vaikas – ne klientas?

Jeigu parašyčiau minėtų parduotuvių pavadinimus, esu tikra – už antireklamą jos pagrasintų teismu. Keista, kad pardavėjai nesupranta, jog pačią didžiausią antireklamą daro nepagarbus elgesys su klientu, nesvarbu, kokio jis amžiaus – vienerių metukų, dešimties ar šešiasdešimties.

Ir ne vien prekybininkų čia bėda, jei jau žvelgsime giliau… Ne tik parduotuvėse vaikai yra negerbiami. Jie negerbiami mūsų visuomenėje. Požiūris „vaikas – dar ne žmogus”, nors ir labai pasenęs, pas mus dar gajus. „Už ką jį gerbti? – turbūt nustebtų niūrioji moteriškė iš minėtosios kavinės. – Laksto, klykauja, triukšmauja. Vaikas turi ramiai sėdėti kamputyje.”

Vyresnės kartos žmones dar galima suprasti: jie laikosi seno požiūrio į auklėjimą, yra pavargę ir nori ramybės. Man keisčiausia, kai raukosi jaunos pardavėjos. Žinoma, yra ir malonių išimčių. Aš jomis ir naudojuosi: su savo lepūnėliais triukšmadariais einu ten, kur vaikams šypsosi.

Taip norėtųsi, kad šį paprastą „rinkos dėsnį” suprastų kuo daugiau mūsų prekybininkų..

Andromeda Milinienė

„Vakarų ekspresas”