Barselona. Viduržemio jūros uostamiestis. Didžiausias Ispanijos pramonės ir prekybos centras, kuriame veikia mašinų gamybos (taip pat ir „Seat”), chemijos, celiuliozės ir popieriaus, tekstilės įmonės… Olimpiada, parodos, tarptautinės mugės, „Formulės 1” trasa… O dar garsioji Šventosios Šeimos bažnyčia – genialaus architekto Antonijo Gaudžio Sagrada Familia.
Pirmoji diena
Vos tik išlipęs iš lėktuvo gali pajusti pietų miesto koloritą: kaitra, už terminalų lyg malūnai lapais mojuoja didžiulės palmės. Kartu su automobilių srautu penkių juostų gatve važiuojame viena kryptimi. Labai daug vikrių skuterių – už jų stovėjimą nereikia mokėti. Palei gatvę – erdvūs bulvarai, už jų – po dvi priešpriešinio eismo juostas, platūs šaligatviai. Niekas niekam netrukdo, jokių grūsčių. Vairuotojai sustoja praleisti pėsčiojo, kantriai laukia, net jeigu jis eina degant raudonai šviesai.
Taisyklinga Barselonos gatvių struktūra leidžia lengvai orientuotis. Pavyzdžiui, puošnaus Eščamplo rajono kvartalai „obuoliai” – taisyklingi kvadratai. Vienas prie kito stovintys gražūs namai supa žaliuojančius vidinius kiemus. Namų išoriniai kampai suapvalinti, ten yra įėjimai.
Žemėlapyje radome bažnyčią. Nuo mūsų 7 „obuoliai” į šiaurę, 5 – į rytus. Tikrai. Milžiniška, jai čia ne vieta. Tas šimto metrų termitynas slegia, įkalina. Jis visai nepanašus į bažnyčią, tačiau niekuo kitu negali būti. Pasirodo, jis dar statomas – aukštai iškilusios kranų strėlės, viduje įrengti pastoliai. Galima užeiti ir, sumokėjus 5 eurus, paremti statybą. Per metus susidaro 20 mln. eurų. A.Gaudžio bažnyčia – smėlio pilis, kokias statėme vaikystėje. Smiltainis taip išvarpytas, jog atrodo kaip jūrų smėlio nuošliaužos. Sagrada Familia bažnyčia bus 170 m aukščio.
Nedidelėje kavinukėje netoli bažnyčios galima užsisakyti paeljos arba krevečių su česnakais ir būtinai – nepaprastai gardžios duonos. Gatvelėmis vaikštinėjant po platanais su dėmėtais kamienais, žvilgčiojant į kavines (dosniai pilstomi gaivinamieji gėrimai, būtinai reikia paragauti plonai pjaustomo „chamono” – kumpio), galima patekti į Ramblo bulvarą. Jis tikriausiai niekada nemiega, net ir plaunamas esant daugybei žmonių.
Antroji diena
Iš Katalonijos aikštės įvairiais maršrutais važiuoja tam tikromis spalvomis dažyti dviaukščiai ekskursijų autobusai. Galima išlipti bet kuriame maršruto punkte, apžiūrėti miestą, o vėliau sėsti į tokios pat spalvos autobusą.
Barselona – A.Gaudžio miestas. Jo namai taip neatitinka lūkesčių, taip nepaklūsta įprastos architektūros kanonams, kad turi praeiti kiek laiko, kad sąmonė juos priimtų. Regis, iš tavęs pasišaipė. Pavyzdžiui, La Pedrero namas (milžiniškame beformiame luiste iškaltos olos-butai) Grasia prospekte arba tešlainių namelis su stogu drakoniuku Kasa Batlju. Jie atrodo nerimtai. Arba nuostabus Guel parkas. Didysis architektas čia žongliravo medžiagomis ir formomis. Stebėtina, kad Gotikos kvartalo Barselonos senamiestyje geometrijos išauklėti santūrūs kataloniečiai daugiau nei prieš amžių sugebėjo suvokti ir priimti šio architekto idėjas.
„Eščampla (taip mano patys kataloniečiai) – tai gyvos šiuolaikinės Barselonos apdaras, subtilus kataloniečių apdairumo vaisius (seny), perteikiantis ramų ir racionalų vietos žmonių charakterio bruožą. Naujasis jos kostiumas papildė moderną, miesto statinius papuošusį akmens, keramikos, metalo ir stiklo apdaru. Taip modernas išreiškė kataloniečių aistringumą, originalumą (rauxa) – karštą ir nenuspėjamą jų charakterio pusę.”
A.Gaudžio motyvų mieste galima išvysti kiekviename žingsnyje. Net betoniniuose viaduko aptvaruose gausu skaidrių aiženų, kurios saulės spinduliuose žėri visomis vaivorykštės spalvomis.
Dar vienas maršruto punktas – Montžviko kalnas. Tai senovinis karinis bastionas, dabar pagrindinis Barselonos muziejų centras. Čia vyko olimpiniai renginiai.
1929 metais per Pasaulinę parodą čia buvo užveisti romantiški sodai, nutiestos vingiuotos alėjos. Iš čia atsiveria miesto bei uosto panorama. Pastarojo akvatorijoje stovi elegantiški kruizų laineriai, uždarose įlankose viena prie kitos spraudžiasi daugybė baltų jachtų.
Netoli Kolumbo paminklo švartuojami pramogų kateriai, katamaranai. Šiltu oru malonu paplaukioti palei krantą ar uosto akvatorijoje, paspoksoti į aukštai iškilusius (kaip jie išsilaiko virš vandens?) daugiaaukščius kruizų laivus, monotoniškai virš triumų ir denių judančius kranus.
Galima paskraidyti mažyčiu sraigtasparniu (ant krantinės didžiuliais skaičiais užrašytas telefono numeris) – tiesiog ant molo įrengta nusileidimo aikštelė. Čia pat kyšo funikulieriaus bokštas, nuo kurio Montžviko kalnu lėtai juda kabinos. Iškart norisi ten atsidurti, pakibti virš šios mėlynės ir miesto pastatų nėrinių…
Sugrįžus prie Kolumbo paminklo, galima patekti į judrų Ramblo bulvarą. Aukštų platanų šešėlyje (beje, jie žydi gegužę, todėl alergikams gali būti prastai) gausu parduotuvėlių, kioskų, gatvės artistų, originaliai ir meistriškai atliekančių savo numerius, gyvųjų statulų, gatvės kavinių, gėlių prekystalių. Ir žmonių jūra. Jie netrukdo tau, neerzina, aplenkia ir yra neatsiejama peizažo dalis. Norisi daugybę kartų sugrįžti į La Ramblą, tai tarsi magija. Mandagūs, santūrūs padavėjai, neįprastai gardus maistas, jokio triukšmo ir erzelio, jeigu tik neatsisėdi greta amerikiečių… Galiausiai galima pasimėgauti fantastišku dainuojančių fontanų vaizdu. Tamsoje įžymybių nebematyti, todėl galima važiuoti metro. Niekas neliks abejingas fontanams, kurie naktyje šoka skambant čiurlenančio vandens muzikai. Už šią pasaką nereikia mokėti. Barselona turistus mėgsta.
Trečioji diena
Tarsi ryžtingo inžinieriaus pieštuku nubrėžta per visą miestą driekiasi Įstriža magistralė. Iš čia galima patekti į bet kurią miesto vietą. O ja keliaujant jūros link, galima atsidurti erdviame Anel Olimpik – Olimpiniame žiede, viename maloniausių Barselonos rajonų, kuris buvo kardinaliai perstatytas.
Čia krantinėse įsikūrusios kavinės, jachtų uostai, 4 kilometrai paplūdimių, kuriuos skiria molai. Smėlis stambus, jo negalima lyginti su švariu ir švelniu mūsiškiu. Tačiau vanduo… Viduržemio jūra, palmės, puikus jūros oras, laisvai prasiskverbiantis į miesto gilumą, – Barselonos gamtos turtai. Anksčiau ir Klaipėdos gatvės buvo statmenos vandeniui, vėdinamos. O dabar sūrus vėjas negali prasiskverbti pro tankiai sustatytus namus.
Krantinėje atsigaivinus alumi (klaipėdiečiai nepataisomi), galima vaikštinėti po miestą, kuriame gausu staigmenų. Štai ateini prie svarbiausios Barselonos katedros, kurios vidiniame kieme gyvena riebios baltos žąsys, noksta apelsinai ir snaudžia aukštos palmės.
Atsiduri prie Romos miesto sienos griuvėsių. Išneri į kvadratinę Realo aikštę… Jau rengiesi dar kartą patraukti prie jūros – ir patenki į sodrios parko žalumos nelaisvę. Sprendžiant iš kvapų, jo gilumoje įsikūręs zoologijos sodas. Visų pamėgtos gorilos albinosės Snieguolės jau nebėra.
Barselonoje veikia senas jūros produktų restoranas. Aštuntą valandą vakaro tuščia ir tylu. Žaižaruoja įrankiai ir stiklas, tyliai vaikšto padavėjai. Pamažu atmosfera kaista. Po dviejų valandų visos salės pilnos. Ištuštėja akvariumas su gastronomijos aukomis, štai klientams ant padėklo nunešamas dar vienas ilgus ūsus judinantis langustas.
Apsilankius Ispanijoje, norisi ispaniškos egzotikos. Pavyzdžiui, flamenko. Jums mandagiai pasakys, jog čia Katalonija, todėl nacionalinis šokis – sardana (panašus į sirtakį). Tačiau Barselonoje gyvena daug išeivių iš Andalūzijos. Jie turi klubų, vienas jų – La Ramble. Taip, flamenkas įspūdingas. Ispanija…