Vytautas Kurnickas kilęs nuo Panevėžio krašto, todėl ir praėjus daug metų nepamiršta tėviškės, džiugindamas savo arijomis kraštiečius. Neseniai V.Kurnickas su žmona Gražina Skinderyte-Kurnickiene svečiavosi Ramygaloje.
Vytautas ir Gražina Skinderytė Kurnickai – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai – atvyko dainuoti į Ramygalos miestelio 635-tojo gimtadienio šventę, vykusią birželio 9 d. Anksčiau jie dainavo Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Krekenavoje. V.Kurnickas užaugo Upytėje, todėl operos solistai dažnai apsilanko Upytės A.Belazaro pagrindinėje mokykloje.
Vaikystė – Bistrampolio dvare
Vytautas Kurnickas gimė Bistrampolio dvare, kur tėtis dirbo agronomu. „Pamenu, kaip žaisdavau ant to didelio akmens Bistrampolio dvaro kieme”, – ilgesingai nusišypsojęs sako V.Kurnickas. Dar būdamas dešimties metų V.Kurnickas jau muzikavo per gegužines ant Čičinsko kalno. „Pakeisdavo per anksti užšventusį kokį muzikantą”, – prisimena vaikystės dienas Vytautas. Vėliau, baigęs tuometę Panevėžio konservatoriją, iškeliavo mokytis į Kauno J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, po jos studijavo dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas garsų lietuvių dainininką bosą Vaclovą Daunorą, dabar gyvenantį ir dirbantį JAV.
Atvežė Panevėžiui linkėjimų
V.Kurnickas Klaipėdos ir Vilniaus teatrų scenose sukūrė daugiau kaip 20 vaidmenų. Solistas ne tik dainuoja, bet ir kuria dainas, romansus, jų yra parašęs daugiau kaip 200, išleido keletą rinkinukų. V.Kurnickas per dvidešimt šešerių metų dainavimo karjerą scenoje patyrė įvairių situacijų, labai domisi Panevėžiu, kuo gyvena miestiečiai. Solistas dėkingas likimui, kad teko bendrauti su teatro legenda Juozu Miltiniu. Svečias, kaip ir visada, atvežė panevėžiečiams linkėjimų nuo Vlado Švedo ir Broniaus Kutavičiaus.
Nepavargsta dainuoti
Gražina Skinderytė-Kurnickienė vaikystėje lankė dailės mokyklą, tačiau likus pusmečiui iki mokyklos baigimo, ją metė ir pasuko muzikos keliu. Kaune J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje studijavo chorinio dirigavimo specialybę, vėliau baigė dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu dar neatlieka pagrindinių vaidmenų. G.Skinderytė-Kurnickienė neslepia, kad jaunam žmogui klasikinėje scenoje sunkoka. Pasak jos, reikia nemažai laiko, kad rastum save, kad patikėtų tavimi. Menininkė neslepia: jai labai patinka koncertuoti miestuose ir miesteliuose, bendrauti su publika. Pasak G.Kurnickienės, ji norėtų dainuoti daugiau, bet labai sunku prisiderinti prie V.Kurnicko grafiko. Darbas Nacionaliniame operos ir baleto teatre atima daug laiko. Moteris sako, kad dainavimas nėra ta profesija, iš kurios lengva pragyventi, kartais pavydi žmonėms, kurie darbą pradeda aštuntą, o baigia penktą. Ponia Gražina susidomėjo knygų maketavimu. Turi kuo ir pasigirti šioje srityje – paskutinį vyro dainų rinkinį spausdinimui paruošė ji.
Vienas kitą surado teatre
Vytautas ir Gražina Kurnickai susipažino Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vytautas padėjo Gražinai pastatyti diplominį spektaklį, kuriame ji atliko Violetos vaidmenį (D.Verdžio „Traviatoje”). Tačiau plačiau apie savo santykius pora nelinkusi kalbėti. „Kaip ir visus, mus meilė aplankė taip pat netikėtai”, – šypsosi Gražina. Šių metų rugpjūtį švęs jau penktąsias sutuoktuvių metines. Pora mėgsta daryti staigmenas vienas kitam. Gražina, žinodama, kaip Vytautas myli Panevėžio kraštą, suorganizavo dviejų dienų kelionę po Panevėžio apskritį. Vytautas trisdešimtmečio proga žmonai dovanojo triušiuką Emilį, į visus koncertus keliaujantį kartu. „Emilis labai geras gyvūnėlis, labai jaučia, kada mums blogai: glaustosi, meilikauja, jei mums viskas gerai, tai ir jis guli kur kamputy, snaudžia”, – pasakoja V.Kurnickas.
Namai – ramybės uostas
Šiuo metu šeima gyvena Trakų rajone, Aukštadvario miestelyje. Ramioje ir gražioje sodyboje. „Tačiau per daug laiko džiaugtis ramybe nėra. Abu esame užsiėmę, tenka nuo ankstaus ryto važiuoti į Vilnių, ten repeticijos teatre, treniruotės sporto klube. Norint gerai dainuoti, reikia būti geros fizinės formos”, – sako V.Kurnickas. Be to, jie lanko vakarinę dailės mokyklą, nes nuo vaikystės mėgsta piešti. Dar vaikystėje V.Kurnickas mėgo drožinėti įvairias skulptūrėles, liedavo akvarelę.
Visada kartu
Ir darbe, ir namuose, ir laisvalaikiu Kurnickai nepavargsta būti kartu, nesipyksta. „Buvimas kartu – mūsų šeimos stiprybė, – sako vyras. – Nors šeimai lieka labai mažai laiko, tačiau norint, viską galima suderinti”. Pora tvirtina, kad niekada neaukotų asmeninio gyvenimo teatrui. Pasak jų, meilė teatrui yra meilė be atsako, tai gana laikinas dalykas. Anot Vytauto Kurnicko, teatrui ir šeimai dėmesio turi būti paskirstyta po lygiai. Dainininkas apgailestauja, kad į lietuvišką sceną kviečiama vis daugiau užsienio dainininkų, kad didžioji scena baigia pamiršti lietuvių kalbą ir vis rečiau dainuojama lietuviškai. V.Kurnickas įsitikinęs – Lietuvos nacionalinei kultūrai tai nenaudinga.