Pasikinkius bėrus vaikystės svajonių vėjus

„Arklius daug geriau suprantu negu žmones ir daug lengviau su jais susišneku”, – sako žirgininkų trenerė Vita Jašinauskaitė. Žirgai – visas jos gyvenimas.

Vita Jašinauskaitė dirba žirgyne, laisvalaikiu moko joti, o namai taip pat šalia – patekti į juos galima tiesiai iš arklidės. Be to, Vitos žirgininkų klube „Bėras vėjas” taikomas gydymas, vadinamas hipoterapija.

Hipoterapija – gydymas žirgais

Kartą V.Jašinauskaitė ėjo į įprastą treniruotę Maskvos hipodrome, kuriame tuo metu sportavo. Šalia išėjimo į taką pamatė ratelius, skirtus neįgaliajam. Tuščius. Berniukas, kuris turėtų juose sėdėti, jodinėjo. Ir gana gerai!

Taip Vita pirmą kartą išgirdo apie hipoterapiją. Tai padarė tokį įspūdį, kad ėmė savanoriauti hipoterapijos centre ir lankyti kursus pas profesorių Karlą Kliuverį.

Hippos – graikiškai arklys. Taigi hipoterapijoje arklys ir yra gydytojas. Žmogus tik parengia aplinką, kad šis gydymas vyktų saugiai ir veiksmingai. Instruktoriumi gali būti medikas arba žirgininkas.

Apie hipoterapijos techniką kalbėti būtų galima labai ilgai, nes užsienyje tau jau ilgametė patirtis, kaip tvirtina Vita. Ne kiekvienas ramus ir protingas arklys, ant kurio mokomi joti vaikai, tinka hipoterapijai. Svarbu viskas: arklio aukštis, nugaros plotis, žingsnio kietumas, ritmas. Žirgas turi būti stipraus charakterio, stabilios psichikos, be to, gerai sudėtas. Jis turi nereaguoti į neprognozuojamus dalykus: rėkimą, drebulį. Jojant net gali ištikti epilepsijos priepuolis – tam reikia būti pasirengus. Vienais atvejais reikia greitesnio žingsnio, kitais – lėtesnio, kartais jojama su balnu, kartais – be jo.

Dažniausiai Vitai tenka dirbti su vaikais. Iš karto sodinti ant arklio jų negalima. „Pradedame nuo to, kas nebaisu: parodau, kaip žirgas ėda žolę, kaip laižo man ranką, paskui gali palaižyti ir vaikui. Visada lyg žaisdama pasiūlau priglausti ranką prie nosies, ypač žiemą. Iš arklio šnervių sklinda maloni šiluma, o jo nosis labai švelni. Po to paliečiame karčius, kūną – vis kitas plaukas. Taip susipažįstama. Prisilietimas prie švelnaus žirgo ramina vaiką”, – apie pirmuosius hipoterapijos seansus pasakoja Vita. Pasak jos, jei viskas nuo pradžių daroma tinkamai, vaikai arklių nebijo. Patys mažiausieji jojimo pabaigoje net užmiega.

Hipoterapija prasideda vos atsisėdus ant arklio. „Arklys kaip treniruoklis”, – šypsosi hipoterapijos instruktorė. Nereikia atlikti ypatingų pratimų ar judesių. Arklio kūno temperatūra yra aukštesnė nei žmogaus – apie 38 laipsnius. Tai veikia teigiamai. Kai žmogus sėdi ant žingsniuojančio žirgo nugaros, reikia išlaikyti pusiausvyrą. Tai išjudina visus raumenis – pats arklys priverčia kūną dirbti. Svarbu taisyklinga raitelio sėdėsena ant žirgo, kaip laikyti pavadžius, kaip atlikti posūkį… Joti gali ir nevaikštantis žmogus. Tai labai sustiprina, vysto kojų raumenis.

Neprofesionaliai taikant hipoterapiją galima ir pakenkti. Vita pasakoja, kad į ją pagalbos kreipiasi nemažai tėvų, nes tikisi, jog tai padės jų mažiems vaikams. „Dažnai tėvai nori, jog vaikas jotų kuo daugiau, iš paskutiniųjų griebiasi vilties, kad tai stebuklingai padės. Aš juos suprantu. Tačiau perspausti tikrai nereikia! Pirmoji pamoka trunka vos penkiolika, vėlesnės – apie trisdešimt minučių”, – aiškina instruktorė.

Hipoterapijos seansus Vita atlieka laisvalaikiu, po darbo. Už juos neima pinigų. „Negaliu atsakyti tiems žmonėms”, – paaiškina. Apskritai mėgsta būti ten, kur jos iš tiesų reikia.

Jie turi širdį, o ne „bėgius”!

Vos mums atvykus į nedidelį jos žirgyną „Bėras vėjas” Vita įspėja, kad galime nerasti ko tikėjęsi. Tai nėra prabangus žirgynas, kur aukštuomenė leistų savaitgalius. „Išsiskiriame tuo, kad žirgų nenuomojame. Esu už tai, kad žmonės mokytųsi joti, bet niekad neduodu žirgo, kad kas nors išjotų kur nori. Juk savo šuns nenuomojate savaitgaliui? Tad ir žirgo nereikėtų”, – savo požiūrį dėsto trenerė.

Žirgas jai – pirmiausia draugas. Vos atvykusius Vita mus pasitinka vedina šokolado spalvos Importu, aprengtu baltu „chalatu” ir nėriniuota kepuraite. Pasirodo, šis drabužis apsaugo nuo muselių, nes Importas ką tik išsimaudė. Kai kalbame, žirgas ramiai iš šeimininkės glėbio rupšnoja dobilus, gėlių žiedus ir žolių stiebelius. Virš jo aptvaro kabo lenktynių trofėjai – medaliai. „Gerokai apsamanoję, – juokiasi Vita ir meiliai kalbina žirgą jį nurengdama: – Nagi, esi veislinis žirgas, o tokią kepurę užsimaukšlinęs! Ką žmonės pamanys?” Importui šešiolika metų, lenktynėse jis jau nedalyvauja. Žirgas labai draugiškas ir puikiai tinka mokytis joti.

„Penkerius metus dirbau Rumšiškėse, kur buvo nuomojami arkliai. Labai gerai žinau: atsisėdę ant žirgo žmonės ieško bėgių! Kai jie savaitgaliais iš užeigos išėję ateidavo pajodinėti, bandydavau paaiškinti: „Ne, ne! Jie turi širdį, o ne bėgius!” Bet žmonės to nesupranta…” – apgailestauja žirgininkė.

Galiausiai Vita paliko Rumšiškes ir nusipirko nedidelę arklidę, joje įsikūrė jos žirgynas „Bėras vėjas”. Pasak jos, čia atvažiuoja žmonės, kurie nenori prieš kitus pasirodyti. Kai kurie ten laiko žirgus, kuriuos vasarą išsiveža į savo sodybas.

Turėjo tapti dresuotoja

Žirgininkystės klubo pavadinimas „Bėras vėjas” – atklydęs iš vaikystės. „Bėri žirgai man patys gražiausi”, – sako jo savininkė. Vita gyveno Raseinių centre. Kai tėvai ar mokytojai klausdavo, kuo bus užaugusi, mergaitė atsakydavo, kad „cirko dresiruotoja”. Tačiau kartą pamatė žirgų lenktynes Palangoje ir… „užsikabino”. „Pamaniau, kad tai geriausia ir gražiausia, kas gali būti gyvenime”, – prisimena. Kolūkyje netoli Raseinių atsirado žirgų mokyklėlė vaikams. Vita per ašaras tėvų išprašė, kad leistų eiti. Jiems buvo klaiku: mergaitė mins dviračiu dešimt kilometrų į kažkokį ūkį ir jodinės ant žirgo! Bet galiausiai pamatė, kad kitaip nieko nebus. Taigi būdama trylikos Vita pradėjo joti ir nebesustojo. Vėliau išvažiavo trenerės amato mokytis į Voronežą, paskui dirbo Maskvos centriniame hipodrome. Tuometinėje griūvančioje Sąjungoje tai buvo didžiulis laimėjimas. „Man tai labai daug davė. Homeopatiniai preparatai, žirgų traumatologijos diagnostika – tai, kas Lietuvoje išpopuliarėjo palyginti neseniai, ten buvo žinoma jau prieš gerą dešimtį metų”, – sako Vita.

Mintis tapti žirgų trenere susigulėjo ne iš karto. Iš pradžių sekėsi gana sunkiai. Be to, Vita žinojo, kad trenerio darbas nelengvas, todėl įstojo neakivaizdžiai mokytis tapybos į Dailės akademiją. Pusmetį dirbo dailės mokytoja Raseinių vidurinėje mokykloje. Bet tada ėmė trūkti laiko žirgams: „Supratau, kad ko nors nežinoti apie tapybą, menus ar istoriją – nieko tokio. Nežinau, tai nežinau. Bet jei ko nors nesuprantu apie žirgus, mane tai labai pykdo.”

Išmokti žirgų kalbą…

Yra dar vienas dalykas, kurį Vita norėtų perprasti: natūralioji žirgininkystė, dar vadinama žirgų kalba. Kas tai? Pavyzdžiui, žmonės mintis išreiškia žodžiais. Arkliai tai daro kūno kalba. Net šunys urzgia, loja, cypia. O arkliai mažai kalba. Kūno kalba jie bendrauja net tarpusavyje: mosteli galva, trepteli kanopa. Jie supranta ir mūsų, žmonių, judesius.

Apie tai viena Vitos mokinė privežė knygų iš Anglijos. Peržvelgusi jas pagalvojo: „Juk tai taip paprasta, o mes nuskubėjome, neįsigilinome…” Žirgai yra medžiojami gyvūnai. Jiems gamta nedavė ragų ir nagų, bet davė kanopas, tad jų gynyba – pabėgti. Jei arklys jaučia nerimą, išsigąsta – bėga. Todėl kai jis uždarytas aptvare, bėgti negali, streso apimtas spiria ar kanda. O žmonės sako: „Kvailas, piktas arklys!” Anot Vitos, žirgų požiūriu esame plėšrūnai. Turime jiems parodyti, kad esame jų bandos nariai. Kitaip jie mūsų statuso nesupras. Bet jei ir esame bandos nariai, galime būti tokie, kurie saugo ir gina, kurių galima klausyti, arba galime būti tokie, kuriuos lengva nustumti. Tai žirgo ir žmogaus vienas kito supratimo esmė.

Ir iš tiesų kumelė vardu Pypkė, ramiai rupšnojanti žolę, kol Vita pasakoja apie žirgų prigimtį, ima reaguoti į šeimininkės judesius. Šiai ramiai stovint priešais Pypkė sužiūra ir laukia tolesnių veiksmų. Moteriai apsisukus, mostelėjus ranka ir žengus žingsnį, kumelė paklusniai seka iš paskos. „Elgiuosi su ja kaip kumelė su savo kumeliuku”, – aiškina trenerė. Atsisukus veidu ir iškėlus ranką, Pypkė traukiasi, bėga ratu (nes žmogaus poza jai atrodo agresyvi). O Vitai susikūprinus, žvelgiant į šoną, kumelė vėl ima rupšnoti žolę. Tai tik keli kūno kalbos elementai. Kaip sako trenerė, ypač gerai šią kalbą supranta neišvestinių veislių žirgai – arabai, žemaitukai.

Gimtadieniai ir grožio konkursai

Klubo „Bėras vėjas” gyvenimas – labai turiningas. Šeimininkė, jame besilankantys vaikai ir kiti arklių mylėtojai randa ne vieną progą pasidžiaugti žirgais. Čia švenčiami kiekvieno žirgo gimtadieniai, per juos žirgyno gyventojai vaišinami morkomis ir obuoliais. Per savo septintąjį gimtadienį žemaitukas Kirnis gavo tortą: duonos kepalą su septyniomis morkomis vietoj žvakučių. O Importas yra gimęs Rusijoje, Volgograde, kur auginami arbūzai, todėl savo šventės proga sušveitė tokį milžiniško dydžio. „Reikėjo matyti jo snukį! Atrodo, šypsojosi ir švietė iš pasitenkinimo”, – pasakoja Vita.

Žirgyne rengiami ir žirgų grožio konkursai. Jiems ypač ruošiasi vaikai: šukuoja žirgų karčius, pina uodegas, sugalvoja įvairiausių puošmenų. Švenčiamos Jurginės, per kurias Lietuvos kaime nuo seno pagerbiamas arklys. Be to, jau tradicija tapo arklidėje sutikti Naujuosius metus, mat žirgai labai bijo fejerverkų. „O kokia man šventė, jei mano draugui baisu?” – klausia Vita. Todėl Naujųjų metų naktį arklidėje uždegamos šviesos ir šventė sutinkama čia pat, kad žirgyno gyventojai kiek nusiramintų.

Čia justi meilė

Vitos namuose, į kuriuos patekti galima tiesiai iš arklidės, matyti, kad jų gyventoja atsidavusi žirgams. Kiekvienas puodelis puoštas vis skirtingu arklio atvaizdu. Virtuvėje stovi minkštu pliušu apmuštas medinis arkliukas, ant kurio galima prisėsti ir pasisupti, kol šeimininkė kaičia vandenį kavai. Jį pasigamino pati Vita. Kurti pliušinius žaislus – vienas jos pomėgių, bet jam laiko lieka visai nedaug. Nebespėja ir piešti, net žirgų. Tai už ją atlieka žirgyne besilankantys ir joti besimokantys vaikai. Spalvingų piešinių gausu net arklidėje, o virš kiekvieno žirgo „kambario” užrašytas jo vardas, kuris taip pat sugalvotas mažųjų. „Apie ką tai kalba? – klausia Vita ir pati atsako: – Čia justi meilė.”