Vilniaus festivalį birželio 14-ąją pradės J.S.Bacho „Pasija pagal Joną” – kūrinys, kurio, pasak jo režisieriaus Roberto Wilsono, nereikėtų perkelti į sceną, nes tai didelė rizika
Nors ir kalbėdamas apie riziką, jog bažnyčiai parašytas ir dažniausiai Didįjį penktadienį atliekamas Johanno Sebastiano Bacho kūrinys scenoje gali virsti šventvagyste, vis dėlto vienas labiausiai pripažintų pasaulio režisierių Robertas Wilsonas iš JAV ėmėsi šio netradicinio sumanymo. Bene kontroversiškiausiu šių dienų menininku laikomas R.Wilsonas, peržengiantis įprastinio teatro ribas, laužantis taisykles, nuo birželio 7 dieną atvykęs į Vilnių, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pastatė retai kada pasaulio teatruose inscenizuojamą oratorinio pobūdžio J.S.Bacho kūrinį „Pasija pagal Joną”. Tai bendras Paryžiaus „Chatelet” teatro, LNOBT bei „Vilniaus festivalio 2007” pastatymas. Premjera „Chatelet” teatre jau vyko šių metų kovą. Premjeriniai spektakliai, skiriami maestro Mstislavo Rostropovičiaus atminimui, Vilniaus festivalyje vyks birželio 14 ir 15 dienomis.
Vakar vykusioje spaudos konferencijoje įvairialypio talento menininkas R.Wilsonas (jo piešiniai, instaliacijos, baldų dizainas demonstruojami viso pasaulio muziejuose ir galerijose) pasakojo, kad muzika ir teatras iš pradžių nebuvo jo pagrindinis užsiėmimas. Studijavo verslo administravimą, architektūrą ir meną, o vėliau susidomėjo opera, nes šis žanras, pasak jo, jungia
visus menus – dailę, poeziją, muziką, judesį. „Būdamas vienišas tėvas įsivaikinau afrikiečių kilmės amerikietį berniuką, turintį klausos negalią. Su nebyliu 13 metų berniuku pastatėme pirmą bendrą darbą, prancūzai jį vėliau teisingai pavadino „Tylia opera”. Tai buvo opera apie klausymosi meną. Suvokiau, kad ir kurtieji girdi. Nors ausų būgneliai neveikia, paaiškėjo, kad vaikas girdėjo tam tikras vibracijas”, – pasakojo R.Wilsonas.
Pripažindamas, kad „Pasija pagal Joną” buvo sukurta dainuoti, o ne vaidinti, režisierius, pats būdamas ir profesionalus choreografas, ypatingą dėmesį skiria kiekvienam judesiui scenoje. „Lankydamasis operose apie 90 proc. kūrinių klausausi užsimerkęs – tada geriau girdžiu muziką, nes daugelyje operų vaizdas gerokai perdozuotas, – pasakojo R.Wilsonas. – Statydamas šį nelengvą kūrinį kėliau sau klausimą, ar galėčiau sukurti tokį spektaklį, kuriame vaizdas tik sustiprintų muzikos efektą. Sunkiau yra tiesiog stovėti 40 minučių scenoje ir publikos dėmesį prikaustyti iškalbingu stovėjimu, o ne judesiais. Juk būtų juokinga matyti, kaip scenoje Kristus vaidina savo kančią. Tai, ką pajutau klausydamasis šio barokinės muzikos šedevro, tapo mano išraiška. Juk net tada, kai scenoje nėra jokio judesio, iš tiesų jis yra. Tai vidinė judesio tąsa. Šis kūrinys yra apie vidinį judėjimą, neatsižvelgiant į tai, kas tuo metu vyksta scenoje.”
Kaip pasakojo režisierius, Paryžiuje repeticijos prasidėjo nuo tylos. „Repetavome tylėdami, kad atlikėjai negalvotų apie muziką, o tik apie savo buvimą scenoje. Tai labai svarbu, – aiškino režisierius. – Vieną didžiausių tokių pamokų gavau Paryžiuje, kai man buvo 27 metai. Dažnai eidavau į Marlene Dietrich koncertus. Kartą, sukaupęs drąsą, pakviečiau ją pietų. Kai mes sėdėjome restorane, priėjo nepažįstamas vyriškis ir pareiškė, kad M.Dietrich scenoje yra labai šalta. Ji atsakė: „Jūs niekada neklausėte mano balso.” Iš tiesų yra klaidinga balsą sieti su veidu. Kai judesiai būna šalti, balsas gali būti karštas. Būtent tas neatitikimas tarp balso ir judesių tik sustiprindavo M.Dietrich daromą įspūdį.”
Vilniuje šį veikalą diriguos J.S.Bacho kūrybos žinovas, dirigentas iš Vokietijos Rolfas Beckas, pasiją atliekantis jau ne vieną dešimtmetį. „Tačiau kai Vilniaus festivalio vadovas Gintautas Kėvišas paklausė, ar nenorėčiau atlikti pasiją teatre, šį pasiūlymą vertinau gana skeptiškai, – pasakojo R.Beckas. – Su dviem draugais nuvykau pasižiūrėti premjeros Paryžiuje. Patiko, nes muzikos įspūdis liko gyvas ir po spektaklio, scena muzikos nenuvainikavo, o tik dar labiau sustiprino.”
Dainininkas iš Didžiosios Britanijos Charlesas Humphries, pasiją atlikęs daugiau kaip 30 kartų (dažniausiai tai būdavo koncertiniai atlikimai), prisipažino, kad šįkart pateko į pavojingą situaciją. „Mokėjau dainuoti natas, bet turėjau iš naujo mokytis atlikti kūrinį. Dabar jaučiuosi pakylėtas į aukštesnį lygį”, – sakė jis.
Evangelisto vaidmenį atliekantis Kęstutis Alčauskis sakė, kad šis pastatymas jam buvo bene sunkiausias: „Pirmą kartą į muziką teko pažvelgti kitomis akimis. Evangelisto vaidmuo – tarsi išmintingo pagyvenusio žmogaus pasakojimas mažam vaikui, pasitelkiant visą gyvenimo patirtį.”