Elektrochemikė Rasa Pauliukaitė šešerius metus dirbo Vakarų Europoje – Austrijos, Slovėnijos, Šveicarijos, Portugalijos universitetuose. Metams grįžusi į Lietuvą, rudenį mokslininkė vėl išvyksta į Portugaliją. Su Koimbros universitetu jau sudaryta trejų metų sutartis.
„Tikrai norėčiau grįžti į Lietuvą, – prisipažino dr. Rasa Pauliukaitė. – Ir jei būtų sąlygos bent kaip Portugalijoje, mielai grįžčiau net nesibaigus sutarties laikui.”
Koimbros universitete ne tik didesnis atlyginimas ir gera aparatūra. Ten, pasak pašnekovės, niekada nereikia kaulyti pinigų reagentams, kolbutėms ar pipetėms. Tiesiog nueini į sandėlį ir pasiimi, nes jų nuperkama užtektinai. Ir brangių prietaisų mokslininkams lengviau nusipirkti, nei Lietuvoje.
Reikėjo darbo galvai
R.Pauliukaitė Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo chemijos ir taikomųjų darbų specialybę. Magistro studijoms tame pačiame universitete pasirinko chemiją, o po poros metų pedagoginio darbo mokykloje – doktorantūrą Chemijos institute.
„Iš dalies atsitiktinumas, kad tapau elektrochemike, – prisipažino pašnekovė. – Visada labai mėgau meną ir rankdarbius, tačiau neturėjau užtektinai gabumų studijuoti dailę. Nusprendžiau būti darbų mokytoja, tačiau jau pirmais studijų metais pastebėjau, kad tie rankdarbiai labiau tinka laisvalaikiui. Man reikia ko nors kito – darbo galvai, kad reikėtų galvoti, o ne tik rankomis dirbti. Visada buvau linkusi į tiksliuosius mokslus, tačiau nemaniau, kad jie bus mano gyvenimo šaltinis.”
Mokslininkė kilusi iš Rokiškio rajono Obelių miestelio. Abu jos broliai taip pat pasirinko tiksliuosius mokslus, baigė fizikos magistro studijas. Audrius Pauliukas tęsia doktorantūros studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Rytis Pauliukas nuėjo dirbti į pramonės sritį.
Nuo vario dangų…
1998 metais baigusi doktorantūros studijas, R.Pauliukaitė dirbo Chemijos institute. Tyrė vario dangas, kuriomis padengiamos įvairios medžiagos, dažniausiai plastmasė, ir intensyviai ieškojo vietos podaktarinėms studijoms užsienyje.
„Norėjau pamatyti, kaip ten žmonės dirba, nes Lietuvoje dirbome daugiausia su rusiška aparatūra ir reagentais, – pasakojo pašnekovė. – Be to, norėjau dirbti savarankiškai, galbūt įkurti ir savo grupę. Reikėjo patirti, kaip tai daroma kitose šalyse.”
Nuo 2000 metų mokslininkė, gavusi vieno Austrijos valstybinio fondo finansavimą, du semestrus dirbo Karl-Franzenso universitete Grace. Pakito ir mokslinio darbo sritis: tyrė cheminius jutiklius, tiksliau, turėjo paruošti tam tikrą jutiklį, kuris būtų jautrus sunkiesiems metalams.
…iki umami
Pasak pašnekovės, ji neturėjo tikslo kur nors pasilikti nuolat gyventi, todėl kai baigėsi sutarties laikas, iš Austrijos išvyko į kaimyninę Slovėniją. Jau turėjo pasiūlymą dirbti Chemijos institute šalies sostinėje Liublianoje. Tyrė laidžias neorganines plėveles, kurios irgi daugiausia gali būti taikomos cheminiams jutikliams ruošti.
Baigiantis vienų metų sutarčiai mokslininkė jau buvo susiradusi darbą garsiajame Šveicarijos federaliniame technologijos institute ETH Ciūriche. Daugiau nei metus trukęs projektas buvo skirtas Europos Sąjungos maisto kokybės nustatymo metodams suvienodinti.
ETH mokslininkų grupė tyrinėjo penkis skonio jutiklius: saldumą, rūgštumą, kartumą, sūrumą ir umami. Vadinamąjį penktąjį pagrindinį skonį surado japonai, todėl jis vadinamas japonišku žodžiu, nes kitos kalbos neturi tikslaus atitikmens. Umami, arba skanumo, gero skonio junginį, kurio dedama į pomidorų pastas ar tirpius produktus, ir tyrė lietuvė.
Portugalija-Lietuva
Galiausiai R.Pauliukaitė nuvyko į Portugaliją. Apie ją seniai svajojo, nes Koimbros universitete yra labai stipri elektrochemikų grupė. Joje mokslininkė dirbo nuo 2003 iki 2006 metų ir daugiausia tyrinėjo tą pačią elektroanalizinei chemijai priklausančią jutiklių sritį.
Pernai spalį R.Pauliukaitė grįžo į Lietuvą ir po metų, šį rudenį, vėl važiuos į Portugaliją. Turi sudariusi dar trejų metų sutartį.
„Norėjau pažiūrėti, ar lengva adaptuotis sugrįžus, – apie trumpą viešnagę gimtojoje šalyje kalbėjo pašnekovė. – Tikrai tikėjausi, kad mokslo padėtis Lietuvoje bus kur kas geresnė nei 2000 metais, kai išvykau. Labiausiai liūdina, kad daug kur tebėra tokia pati aparatūra, su kokia ir aš dirbau prieš daugelį metų. Ir finansavimas tebėra gana prastas. Nors kai kurios mokslininkų grupės sugeba nepasiduoti. Matyt, tai priklauso nuo asmenybių. Jei pirmą sykį negauna finansavimo, ieško kitų projektų. Tiesa, tai nelengva ir mažiau lieka laiko pagrindiniam darbui, eksperimentams.”
R.Pauliukaitė Lietuvoje spėjo parengti COST (Europos bendradarbiavimo mokslinių ir techninių tyrimų srityje) programos projektą, skirtą geriamojo vandens tyrimams. Kai bus skirtas finansavimas, pati mokslininkė jau gali būti išvykusi, tačiau projektą įgyvendins kolegos Chemijos institute.
Elektrochemikė tęsia kai kuriuos bendrus tyrimus su portugalais. Dirba ir Fizikos institute – pakvietė neseniai įsikūręs Funkcinių nanomedžiagų skyrius.
„Grįžus į Lietuvą buvo labai sunku, nes mokslininkų atlyginimas čia tikrai mažas. Pavyzdžiui, net Portugalijoje, kurioje mokslininkai uždirba taip pat nedaug ir pragyvenimo lygis panašus, man, sumokėjus visus mokesčius, likdavo pusė atlyginimo. Lietuvoje nelieka nieko”, – pasakojo pašnekovė.
Kita vertus, Portugalijoje ne taip lengva mokslininkui rasti nuolatinę darbo vietą. Jei kas ir susiranda, dažniausiai pramonės ar kitoje srityje. R.Pauliukaitė norėtų toliau dirbti mokslinį tiriamąjį darbą.
Rankdarbiai – kaip nanostruktūros
Neišblėso ir mokslininkės polinkis menui. Kai dirbo Slovėnijoje, susižavėjo labai neįprastais ažūriniais nėriniais. Vieno miestelio muziejuje pamačiusi pagalvėlę su daugybe ričių ir vinučių tokiems nėriniams nerti, pasiryžo išmokti pati. Per specialius kursus įgijo pagrindus, o toliau mokėsi savarankiškai.
„Čia man kaip atsipalaidavimas, – apie rankdarbius kalbėjo pašnekovė. – Mokslinis darbas vis dėlto kelia įtampą. Reikia ilgai galvoti, kaip suplanuoti eksperimentą, kad jis vyktų pagal tavo norą, tačiau būna, kad jis vyksta ne taip. Net jei atrodo, kad viskas gerai, rezultatai dažnai būna ne tokie, kokių tikiesi.”
Ažūriniai nėriniai mokslininkei primena nanostruktūras. Pasak jos, sukurti gražų rankdarbį reikia tiek pat laiko bei pastangų, kaip ir keliasdešimt tūkstančių kartų už žmogaus plauką plonesnei struktūrai sukurti pasitelkus mikroskopą. Vis dėlto daug rankdarbių išdovanojo. Apie 20 jų yra atrinkusi būsimai parodai. Kol kas darbai yra eksponuoti tik kolegoms Chemijos institute.