Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui skirto paminklo konkursą laimėjęs Kęstutis Valiuškis neslepia, kad savo sėkme buvo įsitikinęs kone šimtu procentų.
„Tik bijau, kad mano skulptūrinė kompozicija nebūtų per daug efektinga. Turiu nuojautą, kad ją pastačius Kruizinių laivų terminale, ten bus kažkas švento ir tai bus labai svarbus ir lankomas objektas”, – savo darbo sėkme nė kiek neabejoja klaipėdietis K. Valiuškis.
Vos per savaitę sukūręs darbą, kuris komisijos buvo pripažintas geriausiu, K. Valiuškis atvirauja, kad šis laimėjimas tarsi vainikuos jo atgimimą.
„Paskutiniai dešimt metų man buvo juoda skylė. Jei ne draugė Gražina ir architektai Remigijus ir Rimas, matyt, būčiau badu nudvėsęs. Esu jiems dėkingas, kad padėjo man išsikapstyti”, – atsidūsta K. Valiuškis.
Rengiantis konkursui buvo bemiegių naktų?
Paskutinės naktys – taip, be miego. Bet svarbiausia turėti gerą idėją. Prisirinkau literatūros, parsinešiau iš kaimynės knygą apie papuošalus, nes norėjau išsiaiškinti, kas prieš tūkstantį metų Lietuvoje buvo populiaru. Paaiškėjo, kad ietys. Bet pasirodė nuobodu. Be to, geležies amžiuje buvo populiarus žalčio motyvas. Taip ietis mano vaizduotėje virto žalčiu. O vėliau, kai kūriau vizualizaciją, pridėjau virvę vėliavai pakelti, iš žalčio virto lankas…
Jūsų makete nurodyta, kad lankas bus kone 19 metrų aukščio ir aprašinėtas runomis. Ką jos reiškia?
Naudojau kalendorinio žymėjimo runas, kurias Lietuvoje vartojo iki XII-XIII amžiaus. Kai bus pastatyta skulptūra, iš runų galima net Lietuvos himną iškalti.
Skulptūros pavadinimas „Lietuva-1009”. Negalvojate, kad reikėtų paprastesnio pavadinimo, lengviau įsimenamo?
Tegul patys žmonės kaip nori, taip ir vadina.
Komisijos nariai užsiminė, kad galbūt reikėtų atsisakyti saulės laikrodžio idėjos.
Neverta. Juk vis tiek šešėlis kris, tad kodėl jo neišnaudojus. Kad lankas dar turėtų ir saulės laikrodžio funkciją, sugalvojau tik paskutinę naktį. Tuomet ir supratau, kad laimėsiu.
Kodėl?
Todėl, kad tai ne pirmas laikrodis mano gyvenime. O su laikrodžiais man sekasi. Kai studijavau metalo specialybę Telšių technikume, mano diplominis darbas buvo du laikrodžiai. Atvažiavau tęsti studijų į Klaipėdą – diplominis darbas buvo sukurti laikrodžių parduotuvės interjerą ir fasadą. Už šį darbą buvau įvertintas penketu su pliusu. Ir dar ne viskas. Esu sukūręs vandens laikrodį, kuriam analogo nerasi visame pasaulyje. Dar esu sukūręs šviesos laikrodį. Kartais net juokauju, kad ant mano kapo užrašys „Čia ilsisi laikrodininkas”. Dabar belieka nuvažiuoti į Lietuvos autorių apsaugos gynimo asocijaciją ir užpatentuoti tuos darbus, nes kol to nepadariau, niekam negaliu jų rodyti.
Atrodo, kad jums nestinga pasitikėjimo.
Visada tikiu tuo, ką darau. Jei neturiu geros idėjos, net nepradedu dirbti. Be to, esu talentingas. Dar ketvirtoje klasėje laimėjau pirmąją vietą piešinių ant asfalto konkurse. O gal esu tiesiog darbštus? Bet, kad turiu angelą sargą, žinau šimtu procentų.
Esate kilęs iš Šiaulių. Į Klaipėdą atvykote 1979-aisiais tęsti studijų. Studijavote dizaino meną, tad jus galima vadinti dizaineriu?
Nevadinkite taip. Negaliu pakęsti. Man buvo šventas tas žodis, bet dabar, kai tų dizainerių priviso ant kiekvieno kampo, geriau vadintis tiesiog dailininku. Reikėtų visus vadinti lietuviškai – tie, kurie kuria interjerą, turėtų vadintis interjero kūrėjais, kurie kuria rūbus – rūbų modeliuotojais… Esu dailininkas, bet plataus profilio. Bet ne menininkas, nes menininkai yra tie, kurie kuria dėl dūšios. O aš praktikas. Ko aš tik nesu padaręs – pasidariau ledkirtį, su kuriuo kopiau į kalnus. Tuomet instruktoriai sakė: „Arba parduok jį, arba pavogsim”. Buvo kur kas kokybiškesnis ir lengvesnis nei pirktiniai. Dariau skraidykles, kuriomis ir pats skraidžiau.
Mėgstate skraidyti?
Pradėjau skraidyti 1980-aisiais, kai gimė dukra. Nežinau, ar iš džiaugsmo, ar iš nevilties. Galima sakyti, kad esu skraidymo skraidyklėmis veteranas. Bet kartą besileisdamas susilaužiau kulną, baigėsi mano pasilakstymai. Bet ir dabar išgirdęs lėktuvo garsą bėgu į balkoną pasižiūrėti. Labai pasiilgau.
Esate ekstremalas?
Mano horoskopas – Avinas. Ugnies ženklas, o tokiems ženklams reikia erdvės. Todėl lipau į kalnus, ėjau į dykumą. Aš ir Klaipėdoje pasilikau gyventi tik dėl jūros, pats miestas man visai nepatinka. Bet į Šiaulius grįžti nenorėjau, o važiuoti į Vilnių paskui žmoną taip pat netraukė.
Klaipėdoje gyvenate ir kuriate jau kone 30 metų, kokiais darbais galite didžiuotis?
Manau, kad ši skulptūra-saulės laikrodis ir bus reikšmingiausias mano darbas, kuris ir mane pergyvens. Aš visai neseniai sužinojau, kad mano prosenelis Gasparas Stungys prie Šiaulių Kairiuose pastatė bažnyčią. Mane tai labai įkvėpė. Jei prosenelis net bažnyčią sugebėjo pastatyti, tai aš nors obeliską Lietuvai pastatysiu. Yra dar vienas darbas, kuris turbūt mane pergyvens. Tai Jūrų muziejuje stovintis forto maketas su 250 mažų kareivėlių. Viską savo rankomis dariau. O šiaip ko aš tik nesu daręs – ir namų interjerą, ir reklamas kūriau, ir namus projektavau. Bet geriausiai jaučiuosi, kai kuriu spontaniškai, o ne užsakymą vykdau, nes su „naujaisiais” lietuviais man nesiseka bendrauti. Šiaip esu darboholikas be laisvų dienų. Turiu pusę namo Mažajame Kaimelyje, ten gyvenu ir dirbu. Į miestą išeinu nebent savaitgaliais. Visai jo nepasiilgstu.
Be kūrybos, turite dar kokių kitų malonumų? Kazino, šokiai, drybsojimas prie televizoriaus…
Televizoriaus jau nežiūriu trejetą metų. Žemas lygis. Visiškai jo nepasiilgstu. O drybsojimas ant sofos man yra ne malonumas, o darbas. Nes juk atsigulus, kai kūnas atsipalaiduoja – galva dirba, gali tiek idėjų sugalvoti… Dažnai būna, kad ir su draugu kur nors einu, jis kalba, kalba, o aš savo galvoju…
Gal ir dabar aš veltui burną aušinu su savo klausimais, o jūs jau kitose mintyse paskendęs…
Niekaip iš galvos neišeina rankinis laikrodis su Egipto motyvais. Jau įsivaizduoju, kaip jis turėtų atrodyti. Grįšiu namo – eisiu braižyti…