Scenos žmonės mokėsi dresuoti gyvūnus ir atlikti sudėtingus triukus
Tarptautinei vaikų gynimo dienai skirtame renginyje „Vaikų balsas” Lietuvos scenos žvaigždės kartu su „Baltijos” cirko artistais parengė bendrą programą, kurios metu dainininkai ne tik dainavo, bet ir rodė įvairius triukus.
„Mokinukės” skriejo cirko kupolu ir tapo oro akrobatėmis, Skirmantė leido į save mėtyti peilius, Alanas dainavo, važiuodamas vienračiu.
„Klaipėda” pasidomėjo, kaip sekėsi perprasti cirko meną scenos žmonėms.
Skirmantė, „Dangaus-2” dalyvė
Turiu prisipažinti, jog nelabai ilgai repetavau. Labai pasitikėjau cirko direktoriumi Petru Variakoju, kuris į mane svaidė peilius. Iš tikrųjų labiau nerimavau dėl savęs, nes bijojau, kad pati galiu nepataikyti į lentą.
Tik sužinojusi, jog peilius mėtys į mane, išsigandau ir apsidžiaugiau vienu metu – man patinka adrenalinas. Iš pradžių į mane mesdavo keturis, o tik vėliau – dešimt peilių.
Jokių nelaimingų atsitikimų nebuvo, nes P.Varakiojis šį triuką atlieka daugybę metų, todėl nerimauti tikrai nebuvo dėl ko.
Be to, cirko direktorius peilius mėtyti gali ir pasilenkęs, ir stovėdamas ant vienos rankos, ir užsimerkęs.
Milano, dainininkas
Turbūt sunkiausia rengiant cirko numerį su ožiu buvo parodyti gyvūnui, kad aš esu stipresnis. Nes jei gyvūnas jaučia, jog bijai, jis nepaklūsta.
Mes su juo susidraugavome dar ir todėl, kad aš visąlaik turėjau sausainių, o jis šiuos saldumynus labai mėgsta.
Aišku, arenoje oželis truputį išsigando, pamatęs tiek daug vaikų. Net pamanėme, jog numerio gali ir nebūti.
Ožiukas taip užsispyrė, jog net neišėjo į cirko areną. Laimė, po kiek laiko jis apsiprato su aplinka.
Cirkas man patiko, kita vertus, juk šou verslas irgi savotiškas cirkas.
Rūta Lukoševičiūtė, dainininkė
Man rengti cirko numerį sekėsi puikiai. Be to, dresavau ne kiaulaitę, o tikrų tikriausią kiauliuką, todėl su juo sutarėme puikiai.
Didelių netikėtumų nepatyriau. Tik kiauliukas keletą kartų grybštelėjo man į koją. Cirko vyrai juokaudami sakė, jog taip gyvūnas man rodo dėmesį.
Be šio cirko numerio, sutikau pabūti ir klounu. Manau, klounas – tikras vaikų draugas, kuris jiems suteikia daug šypsenų ir laimės.
Natalija Zvonkė, „Yvos” narė
Teko pavažinėti į repeticijas iš Klaipėdos, nes cirkas buvo apsistojęs tai Vilniuje, tai Panevėžyje.
Beždžionės manęs bijojo. Be to, kai ką nors ne taip padarydavau, jos galėjo įkąsti. Bet įkandimų pasisekė išvengti.
Buvau įspėta, kad beždžionių neliesčiau, neglostyčiau. Stengiausi per arti neprieiti prie gyvūno, nes baiminausi, kad neužšoktų.
Sunkiausia turbūt buvo išmokyti beždžionę atlikti salto į dainos ritmą. Labai džiaugiuosi, kad mūsų numeris per pasirodymą idealiai pavyko, nors repeticijų metu beždžionėlė ne visada persiversdavo ore. Išmokau judesiu parodyti tai, ką beždžionėlė turi daryti, tačiau jai jokių skanėstų negalėjau duoti – tai darė dresuotojas. Nors rengti numerį buvo smagu, cirke dirbti nenorėčiau, nes gyventi tektų „ant ratų” ir tai reikštų, jog neturėčiau savų namų.