Artimieji Rytai antradienį mini 40-ies metų sukaktį nuo Šešių dienų karo, per kurį Izraelis nugalėjo trijų arabų valstybių armijas ir pradėjo keturis dešimtmečius trunkančią okupaciją, kuri šiandien yra pagrindinė kliūtis taikai.
Izraelio ir palestiniečių taikos aktyvistai šią savaitę rengia virtinę mitingų, kuriais bus protestuojama prieš arabų žemių okupaciją ir reikalaujama taikiai išspręsti vieną sunkiausiai sureguliuojamų konfliktų planetoje.
Vienas iš antrosios palestiniečių intifiados, arba sukilimo, lyderių Marwanas Barghuti (Marvanas Bargutis) iš savo kalėjimo kameros paragino palestiniečius pradėti „plataus masto liaudies kampaniją” prieš okupaciją.
1967 metais kilęs karas pasodino daigus daugeliui giliai įsišaknijusių nesutarimų, kurių nesugebėjo išspręsti ištisos diplomatų kartos – pradedant žydų naujakurių judėjimu ir baigiant Jeruzalės suverenumu.
Po savaites trukusio regioninių ir tarptautinių veikėjų balansavimo ties karo riba, 1967 metų birželio 5-ąją Izraelis sudavė smūgį, kurį pavadino prevenciniu, ir per šešias dienas sutriuškino Egipto, Jordanijos ir Sirijos armijas, įtvirtindamas savo, kaip šio regiono supervalstybės, statusą.
Izraelio kariai užgrobė Vakarų Krantą, Jordanijai priklausiusią Rytų Jeruzalę, Sirijos Golano aukštumas, Gazos Ruožą ir Egipto Sinajaus pusiasalį – tris su puse karto didesnę teritoriją negu pati Izraelio valstybė.
Izraeliečiams Rytų Jeruzalės ir kartu su ja švenčiausios judėjų vietos – Raudų sienos, kurios jie negalėjo lankyti nuo valstybės sukūrimo 1948 metais, – užkariavimas reiškė mesianistinę pergalę.
Tuo tarpu palestiniečiams šis karas atnešė dar didesnę neviltį negu po pirmosios „katastrofos” – žydų valstybės susikūrimo. Izraeliui okupavus palestiniečių žemes, jų svajonės sukurti savo pačių valstybę įgyvendinimas nutolo.
Tačiau okupacija taip pat paskatino dažnai kruviną pasipriešinimo judėjimą, dėl ko dauguma izraeliečių buvo priversti sutikti su dviejų valstybių modeliu, ir netrukus 1993 metais abi pusės pasirašė Oslo laikinuosiuos taikos susitarimus.
1979 metais Izraelis pasirašė taikos sutartį su Egiptu, kuriam buvo grąžintas Sinajaus pusiasalis, o 1994 metais – su Jordanija.
2005 metais Izraelis pasitraukė iš Gazos Ruožo, bet toliau kontroliuoja jo sienas, oro erdvę ir teritorinius vandenis, taip pat rengia reidus į jo teritoriją, mėgindamas pažaboti palestiniečių kovotojų raketų atakas.
Iki šiol žlugo visi mėginimai išspręsti šį konfliktą. Nuo 2000 metų, kai nesėkmingai pasibaigė Kemp Deivido derybos, visi dialogai dėl taikos nutrūkdavo. Mažai pažangos matyti ir neseniai atgaivinto arabų taikos plano horizonte.
Izraelio vyriausybę dėl nesibaigiančios okupacijos kritikuoja žmogaus teisių organizacijos. „Amnesty International” tvirtina, kad Izraelis panardino palestiniečius į precedento neturintį skurdą, bet nesugebėjo užtikrinti savo paties saugumo.
Metinių protestų kulminacija taps šeštadienį Tel Avive numatyta demonstracija, kuri sutaps su mitingais užsienio miestuose, įskaitant Briuselį, Berlyną, Kanberą, Paryžių, Rio de Žaneirą, Romą ir Vašingtoną.
Birželio 10-ąją ir Vašingtone turi įvykti Izraelį remiantis mitingas.