Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, be makroekonomikos rodiklių gerinimo ir stabilizacijos uždavinių, iškyla dar ir gyventojų socialinio komforto lygio kėlimo problema.
Vienas iš šio uždavinio punktų yra šiuolaikiškas būstas, kuris apima ne tik naujai pastatytus namus, bet ir seno gyvenamojo fondo modernizavimą.
Norint maksimaliai išnaudoti esamą gyvenamąjį fondą, būtina jį modernizuoti pagal šiuolaikinius reikalavimus. Aišku, kad be valstybinės programos ir lengvatinių kreditų gyventojai vieni šio uždavinio neišspręs. Valstybei patvirtinus naują būsto strategiją iki 2020 metų ir paruošus „Daugiabučių namų modernizavimo-finansavimo programą 2007 – 2013 metams”, gyventojams – būsto savininkams atsirado didesnės galimybės dalyvauti namų modernizavimo procese. Tačiau programos spragos trukdo efektyviai jos plėtotei.
Nėra nuomai
Po privatizacijos beveik neturime nuomojamų butų sektoriaus. Neliko manevrinio fondo, kuris galėtų būti panaudotas kaip tam tikros gyventojų dalies laikinas būstas. Antra problema yra mažos gyventojų pajamos ir didėjantis jų turtinis sluoksniavimasis. Trečia – netobula įstatyminė bazė. Nevykdoma būsto reprivatizacija ir nėra su ja susijusių socialinių saugiklių, be to, šiam procesui išjudinti iš mirties taško neskiriama pinigų, nepropaguojama. O nerealiai išpūstos seno gyvenamojo fondo kainos veda prie didesnės gyventojų dalies nihilizmo. Keista situacija, kai gyventojai – butų savininkai disponuodami nemažu turtu neturi pakankamai lėšų jį tvarkyti. Išeitis gali būti tik mažinti šį turtą (keisti į mažesnį butą), arba jo atsisakyti – reprivatizuoti, tai yra grąžinti jį valstybei už nominalią kainą. Matant, kaip didėja parduodamų žemės sklypų kainos ir kyla naujos statybos kaštai, iškyla klausimas – kas gyvens tuose naujuose kvartaluose ir namuose? Pensininkai, tarnautojai, ar tie, kurie dabar išvažiuoja dirbti į užsienį ir grįš į tėvų namus po 5 –10 metų? Gal yra suplanuoti dideli demografiniai pokyčiai, apie kuriuos mes dar nežinome? Matyt, reikia mūsų politikams rimtai pagalvoti apie šias problemas ir priimti atitinkamus sprendimus. Kitaip ateis laikas, kai grius surūdiję balkonai ir suirę fasadai, bus pavojinga vaikščioti miesto gatvėmis. Mano galva, valstybės parama daugiabučių namų savininkų bendrijoms yra pakankama. Bendrijoms tik reikia greičiau įsijungti į šią būsto renovavimo programą: pražūtinga vilkinti jos pradžią, nes, didėjant statybos kainoms, sensta investiciniai projektai. Greičiau reikia sukaupti renovacijos pradinį įnašą, iš jo bus mokama už projektavimo – konsultavimo darbus. Laikui bėgant natūraliai mažėja fondo dydis, nes sumokama už dalį atliktų darbų, o nepanaudotą jo dalį apkarpo infliacija.
Savivalda pasyvi
Tačiau prie šių problemų sprendimo gali efektyviau prisidėti ir vietinės savivaldos institucija. Savivaldybėje, sukūrus daugiabučių namų renovavimo fondą, būtina atnaujinti jo naudojimo taisykles. Tam pirmiausia reikia atlikti seno gyvenamojo fondo modernizacijos galimybių studiją. Joje išsiaiškinti, kiek Klaipėdoje turime tipinių namų projektų ir kokie tai namų (serijų) tipai. Pasak Vilniaus šilumos tinklų direktoriaus K.Nėniaus, Vilniuje yra apie 70 tipų daugiabučių namų, o Klaipėdoje? Nes, be mūrinių namų, Klaipėdoje nuo 1965 m. pradėti statyti ir stambiaplokščiai – kiek jų yra?
Projektavimo srityje dirbu nuo 1972 metų, baigęs VISI ir paskirtas dirbti į Klaipėdos „Miestprojekto” skyrių. Teko dalyvauti gyvenamosios statybos „karštligėje” projektuojant gyvenamuosius kvartalus. Nors tais laikais ir buvo statoma pagal tipinius projektus, tačiau LR Statybos reikalų komitetas leido Klaipėdai tuos projektus keisti, kad respublikoje nebūtų monotonijos: Vilnius skyrėsi nuo Kauno, o pastarasis nuo Klaipėdos ir Šiaulių. Šiuose miestuose veikė regioniniai namų statybos kombinatai. Mūsų stambiaplokščiai namai turėjo papildomą indeksą „K” – Klaipėda. Mūrinių gyvenamųjų namų tipiniai projektai irgi buvo keičiami, vien Alksnynės kvartalas užstatytas tipinės serijos „1 – 318 Li” namų veidrodiniais variantais, individualus yra Miško kvartalas, draugavome su vengrais – iš Debreceno parvežtas jų tipinis devynaukštis, kuris taip pat buvo šiek tiek perdirbtas. Man aišku, kad savaisiais „tipinių” namų projektais turėsime rūpintis patys, vilniečiai jų paprasčiausiai neturi, geriausiu atveju padovanos savus, kaip pavyzdinius.
Spręs bendrijos
Antra, aišku, kad pinigų visiems neužteks, reikia apsispręsti kokiu principu savivaldybė skirstys paramą bendrijoms ir kokiems namų tipams. Vienokiu ar kitokiu būdu gavus renovacijos tipinius projektus, vis dėlto reikės šiuos projektus pritaikyti konkrečiam namui, nes statybos leidimas išduodamas būtent namui. Sąvoka „tipinis projektas” reiškia maksimaliai renovuotą vienos ar kitos serijos tipinį namą. Tačiau bendrija gali savo narių susirinkime balsuoti už namo dalinę renovaciją (modernizaciją). Gal pirmenybę reikėtų teikti pastatams, statytiems iki 1970 metų, ir namams, stovintiems miesto istorinėje zonoje bei įtrauktiems į kultūros paveldo sąrašus. 2003 metais LR Aplinkos ministerija publikavo projektavimo ir inžinerinių paslaugų normatyvus: 10 proc. objekto kainos objektams iki 0,5 mln. Lt ir 8 proc. – kai objekto kaina nuo 0,5 iki 1,0 mln. Lt. Bendrijoms skelbiant konkursą projektavimo paslaugų pirkimui, reali šių paslaugų kaina gali būti ir mažesnė.
Dirbdamas renovacijos srityje, pastebėjau vieną dalyką, kad DNSB valdytojai ir pirmininkai savotiškai supranta sąvoką fasadų šiltinimas. Jų nuomone, tai yra daugiausia tik galinių fasadų renovacija, nes galiniuose fasaduose mažiausiai, arba išvis nėra langų ir balkonų. Nors už balkono plokštumos yra atitvarinės sienos fragmentas, jo renovacija nevykdoma. Taigi gauname keistą hibridą – buto gretimų kambarių išorinės sienos yra skirtingos: vieno kambario sienos šiluminė varža pakeliama iki 3,5 karto, o kita lieka šalta. Nenorom išbalansuojame kambarių šiluminį režimą ir pakeičiame kambarinio oro higieninius parametrus: pasikeitė jo temperatūra, santykinis drėgnumas ir oro judėjimo greitis. Vėliau pradedame skųstis pablogėjusia savijauta – iki renovacijos buvo geriau (bet brangiau), trūksta gryno oro – praveriame langus kambario ventiliacijai, taip pat pradeda pelyti konstrukcijos – „norėjome geriau, o išėjo kaip visada”.
Reikia renovacijos centrų
Dar viena mintis – kodėl gi Aplinkos ministerijai ir Klaipėdos savivaldybei neįkūrus Renovacijos centro su pelno nesiekiančios įmonės statusu. Visą pelną, gautą savo veiklos metu, jie investuotų į savo pagrindinę veiklą – tolesnį gyvenamojo fondo modernizavimo rėmimą ir savo techninės bazės vystymą, inicijuotų pagreitintą miesto teritorijų restruktūrizacijos–skaidymo svarstymą Seime. Neapibrėžta išorinė erdvė būtų suskirstoma į visuomeninius plotus ir bendrijų nuosavybę. Vietoj vyraujančios monotonijos atsirastų individualumas. Būtina reanimuoti sąvoką reprivatizacija, tai yra iš nemokių savininkų išpirkti jų disponuojamą turtą (butus) už nominalią kainą ir tokiu būdu sukurti nuomojamą socialinių butų segmentą. Juk buvę savininkai nebus išmetami į gatvę – jie pasiliks tame bute nuomininko teisėmis. Valstybė turėtų garantuoti, kad nuo renovavimo darbų pradžios 1 kv. m nuomos kaina didės laipsniškai. Pabrangimas būtų išskirstytas 10-čiai metų ir neviršytų kontrolinių skaičių, suderintų su makroekonomikos rodikliais. Įkurti Renovacijos centrai turėtų atlikti ne tik informacinę bei apskaitos funkcijas, bet būti tarpininkai tarp samdomo projektuotojo-konsultanto iš vienos pusės ir DNSB iš kitos. Sakoma:” …yra laikas rinkti akmenis ir yra laikas juos mėtyti ” – mūsų atveju yra laikas galvoti, tačiau atėjo laikas ir dirbti.