Nei „Gazprom”, nei Kremliui nereikia įsipareigojimų Europos Sąjungai, kaip jiems nereikia ir Rusijos bei ES lygio susitarimų

Gegužės pabaigoje įvyko tarptautinė konferencija „Energetinis dialogas Europa – Rusija: dujų aspektas”.

Europa eilinį kartą pabandė įtikinti Rusiją prisijungti prie energetinės chartijos, o Rusija eilinį kartą atsisakė ir tuo jau nieko nenustebino. Rusijos Valstybės Dūmos Energetikos, transporto ir ryšių komiteto pirmininkas Valerijus Jazevas pareiškė, kad Rusija „jokiu būdu negali jungtis prie chartijos, nes Rusijos netenkina kai kurie baziniai chartijos principai”. O kuo V.Jazevas galėjo nustebinti europiečius – tai pareiškimu, kad chartijos net negalima pataisyti, ją reikia sukurti iš naujo. Penkiasdešimčiai pasirašiusių valstybių ji tinka, o Rusijai reikia visiškai kitokios. Turbūt tokios, kuri pabrėžtų didžiosios eurazinės Rusijos unikalumą.

Chartijos pasirašymą Rusija blokuoja jau ilgai, tačiau pastaruoju metu ėmė kratytis bet kokios atsakomybės dėl proceso vilkinimo – neva derybas atidėlioja anaiptol ne Rusija, o Europa, kuri nenori sutikti su Rusijos reikalavimais. Nieko čia nuostabaus: kol Rusija vilkina derybas ir kratosi bet kokių įsipareigojimų energetikos srityje, Vladimiras Putinas ir jo šešėlyje mėginantys pasislėpti „Gazprom” atstovai važinėja po Europą ir „pramušinėja” dvišalius energetinius projektus. Pavyzdžiui, neseniai lankydamasis Austrijoje V.Putinas pateikė tikrą retorikos puokštę apie tai, koks svarbus, glaudus ir unikalus Rusijos ir Austrijos energetinis bendradarbiavimas.

Nei „Gazprom”, nei Kremliui nereikia įsipareigojimų Europos Sąjungai (ES), kaip jiems nereikia ir Rusijos bei ES lygio susitarimų. Daug palankesni Rusijai dvišaliai santykiai, kur šiandien dominuoja „Nabucco” dujotiekio projektas. Ne veltui pastaraisiais mėnesiais Rusija suaktyvino dvišalius santykius su Turkija, Bulgarija, Vengrija, Rumunija ir Austrija – šalimis, per kurias „Gazprom” ketina tiesti minėtą dujotiekį. Žinoma, „Nabucco” dujotiekį valdytų „Gazprom”, o Europos valstybės gautų nebent nedidelę jo dalį.

Tokia yra šiandieninės Rusijos investicijų politika: Rusijos kompanijos įsigyja objektus Europoje, o europiečiai neturi jokių galimybių dalyvauti energetinių išteklių gavybos arba eksporto srityje Rusijoje. Taip iš „Sachalin-2” projekto jau pašalinti Japonijos, Didžiosios Britanijos ir Olandijos investuotojai. Atrodo, licencijos tuoj neteks ir įmonė „TNK-BP”, šiuo metu valdanti bene didžiausią pasaulyje Kvyktos dujų telkinį Sibire. Žavingiausia tai, kad „Gazprom” net nereikės išpirkti užsieniečių dalies. „TNK-BP” bus „teisinėmis” priemonėmis pašalinta iš Rusijos, o „Gazprom” gaus telkinį iš Kremliaus „už ačiū”.

Turbūt nereikia būti rimtu verslininku, kad suprastum, kokia „patraukli” Rusija šiandien atrodo stambiam Vakarų investuotojui. O ir investuotojų veiklos sąlygos labai aiškios: tu įdedi pinigus, kuri infrastruktūrą, o po to tave tiesiog išmeta lauk, nes tu pažeidi aplinkosaugos reikalavimus arba nesugebi įvykdyti tau valdžios primetamų, absoliučiai nerealių licencinių įsipareigojimų. Tokią politiką galima apibūdinti paprastai: „kas tavo – tai mano, o kas mano – tas mano.” Taigi, gerbiamieji investuotojai, Rusija laukia jūsų, tiksliau jūsų pinigų, kuriuos galėtų paprasčiausiai atimti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Pasaulyje su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.