Neseniai teko kalbėtis su signataru rašytoju Sauliumi Šalteniu ir jis prisiminė kito rašytojo – Grigorijaus Kanovičiaus – kadaise pasakytus žodžius apie savo tautiečius: „Jei praliejamas nors vienas žydų kraujo lašas, sukyla visi.”
Iš tiesų tokiu solidarumu verta žavėtis. Tačiau lietuviai (ar jų sukurtos valstybės institucijos) tampa vis abejingesni, juos vis mažiau sieja kas nors daugiau nei bendra ekonomika. Mūsų valstybėje esama daug klausimų ir dėmių, kurių negalima nutylėti. Bet pirmiausia būtina kalbėti apie žmogaus kraują. Juk saugumo pulkininkas Vytautas Pociūnas, nutrenktas iš devinto aukšto, kritęs per pastolius su nutraukta ranka, kruvinas ir sudaužytas gulėjo ant betono Breste.
Pulkininko žūties tyrimas (atskirkime jį nuo Seimo parlamentinio tyrimo dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos ar šį tyrimą supusių skandalų) reikalauja būti įvertintas pačiais griežčiausiais žodžiais. Ikiteisminio tyrimo mėgėjiškumas ir politikų nustatomi jo terminai, išankstinis viešas dar neištirtų žūties aplinkybių interpretavimas (čia itin nederamai pasižymėjo premjeras Gediminas Kirkilas, keletas Seimo narių), mirusiojo šmeižimas (VSD direktoriaus pavaduotojo Dariaus Jurgelevičiaus viešas įspėjimas „nesiknaisioti po tuos kaulus” ir vėlesnė melo kampanija) – štai koks tas lietuviškas solidarumas.
Palyginkime. Kita nuskambėjusi mirtis – pabėgusio Rusijos saugumo pulkininko leitenanto Aleksandro Litvinenkos nužudymas. Didžioji Britanija iškart griežtai pareiškė: nužudytas mūsų pilietis, todėl valstybė padarys viską, kad surastų kaltuosius ir griežtai juos nubaustų.
Lietuvos politinė valdžia taip pat kalbėjo ryžtingai. Po savo ryžtingų pareiškimų nedelsdama leido valstybės institucijoms šmeižti žuvusį V.Pociūną. Ar taip atsidėkojama už tarnybą Tėvynei? Ar žuvusio pulkininko šmeižimu pasipiktino šalies prezidentas Valdas Adamkus? Kodėl, užuot važinėjęs reikšti moralinės paramos Arvydui Pociui ir VSD kolegijai, jis griežtai nepasakė: „Liaukitės”? Kodėl bylą tyręs prokuroras Justas Laucius neatsivertė Baudžiamojo kodekso, kurio 313 straipsnis teigia: „Tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu”? Juk pati prokuratūra pareiškė, kad viešai skleistos žeminančios mirties aplinkybės neturi nieko bendra su tikrove. Tai kas jas platino? Ar yra pagrindo abejoti, jog tai darė VSD vadovybė?
Didžiosios Britanijos policijos detektyvai, medicinos ekspertai, prokurorai su pincetu rankoje perėjo visą Londoną, bent keturias Europos valstybes, ištyrė dešimtis lėktuvų. Anglai pasitelkė aukščiausios kategorijos ekspertus. Tuo metu mes, lietuviai, į Baltarusiją pasiuntėme vieną prokurorą ir kelis jį lydėjusius saugumo darbuotojus. Kodėl atsisakyta Lietuvos kriminalinės policijos biuro, kuriame dirba profesionalumu tiriant tyčinius nužudymus ir kitus itin sunkius nusikaltimus pasižymintys pareigūnai, paramos? Šie žmonės gali pagrįstai girtis ištyrę net prieš 20 metų įvykdytas žmogžudystes. Čia ne Didžioji Britanija – tokių paslaugų neprireikė. Beje, kas iškeitė Austrijos kliniką, tiriančią sudėtingiausius nuodus, į Suomijos teismo medicinos specialistus? Ar ne tie patys Vilniaus teismo medicinos ekspertai, kurie, pažeisdami Baudžiamojo proceso kodeksą (BPK), viešai komentavo alkoholio kiekį žuvusiojo kraujyje? Kodėl ši detalė buvo tokia svarbi paskelbti visuomenei, kad net nesilaikyta BPK normų? Ar tie ekspertai su kolegomis suomiais nėra pažįstami dar nuo Sovietų Sąjungos laikų?
Britai rengė pasitarimus, kaip efektyviau ištirti A.Litvinenkos nužudymą, Lietuvoje prezidentas V.Adamkus šaukė Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžius, po kurių spauda mus informuodavo, kad generaliniam prokurorui buvo nurodytas terminas ištirti pulkininko V.Pociūno žūtį. VGT nariai mena, kaip itin agresyviai nusiteikęs kariuomenės vadas „patarinėjo” generaliniam prokurorui. Kad taip elgiasi generolas, kuris jį skiriant kariuomenės vadu viešai pareiškė, jog Raudonoji armija Lietuvoje nebuvo laikoma okupacine, nelabai stebina, bet aukščiausieji šalies politikai turėtų būti bent jau vartę Lietuvos Konstituciją. Britų prokuroras, matyt, būtų atsistojęs ir išėjęs.
Didžiosios Britanijos karališkoji prokuratūra skelbia: „2006 metų lapkričio 26 dieną Andrejus Lugovojus Londone nužudė A.Litvinenką. Dėl šio A.Lugovojaus įvykdyto itin sunkaus nusikaltimo kreipiamės į Rusijos Federaciją ir reikalaujame jį kuo skubiau išduoti, kad būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.”
Kas įvyko 2006 metų rugpjūčio 23 dieną Breste? Ar Lietuvos teisėsauga turės drąsos tai ištirti?