Tūkstančiai žmonių įsitikinę, kad net laikinas aplinkos pakeitimas atnaujina gyvenimo džiaugsmą
Daug kas lietuvius vadina namisėdomis, nors padėtis sparčiai keičiasi. Tai įrodo klestinčios turizmo firmos, plečiasi ir darbo ryšiai. Iki nepriklausomybės atkūrimo daugelio iš mūsų kelionės prasidėdavo ir baigdavosi Rytuose. Žinoma, keliauti vienoje valstybėje nuo Klaipėdos iki Vladivostoko užteko erdvės žvilgsniui ir minčiai.
Vyresnieji džiaugiasi dabar atsivėrusia galimybe pasukti į Vakarus, be to, jie gali palyginti gyvenimą šiapus ir anapus buvusios „geležinės uždangos”. Gaila jaunesnių keliautojų, kurių žvilgsnis dažniausiai prikaustytas viena kryptimi. Tačiau pradedama pripažinti, kad egzotikos troškulį kur kas labiau galima pasotinti pasižvalgius Rytų kryptimi.
Daikto ir įspūdžio dvikova
„Nesuprantu tų kelionės mėgėjų, kurie jau iš ankstyvo pavasario kraunasi kuprines, taupo paskutinį skatiką, kad tik galėtų kažkur pasvietyje uodus pašerti, ar kalno viršūnėje dėl deguonies stokos žiopčioti. Kiek girdime pranešimų: turistus nunešė sniego lavina, nuo skardžio nuvirto pilnas egzotikos mėgėjų autobusas, kiek susižeidė ir net žuvo slidinėjimo kurortuose. Kaip gali žmogus už savo pinigus ieškoti nelaimės?” – klausia ir stebisi, šią temą pasiūlęs, Mykolas Matjošaitis iš Kėdainių.
Kelionės nuo seno buvo aristokratų, dvarininkų ar šiaip finansiškai prakutusių žmonių privilegija. Žmonės iš žemesnių sluoksnių, pavyzdžiui, darbininkai, amatininkai, valstiečiai būdavo priversti gal net visą gyvenimą praleisti vienoje vietoje. Dauguma esame kilę būtent iš šio sluoksnio, todėl sunkiau išsirengti, nes, anot suvalkiečių, „tai – neapsimoka”.
Be abejonės, kad kelionės yra tam tikra prabanga. Todėl ne vienas pilietis už atostoginius mieliau bevelija nusipirkti modernesnį šaldytuvą, naujesnę mašiną ar susiremontuoti butą. O, žiūrėk, kitąmet vėl atsiranda „neatidėliotinų” pirkinių, kurie galutinai numarina iki tol kirbėjusį norą pasižvalgyti po pasaulį.
Savęs pasitikrinimas
Aistringi kelionių mėgėjai tik juokiasi iš verkšlenimo, kad negali išvykti, nes neturi atliekamų pinigų. Žinoma, prabangiam pasižmonėjimui po pasaulį gal reikia ir šimto tūkstančių, tačiau eilinis keliauninkas už tūkstantį litų gali atsidurti net kitame žemyne, o kelionė į Vakarų Europos valstybes jau kainuoja tik keletą šimtinių. Netrūksta iškylaujančių autostopu, daugėja pasižmonėjimų net už skolintus pinigus.
Pokalbio metu Antanas B. prisipažino, kad jis net sukurti šeimos neskuba, nes nori laisvai pakeliauti. „O ką gali žinoti, gal mano išrinktoji pasirodys namisėda? Taip ir žlugs svajonė apkeliauti pasaulį”, – pusiau rimtai porino šis jaunuolis. Tad kas gi tos kelionės yra, kad dėl jų kai kurie žmonės linkę paaukoti gerovę, o kiti – net atidėti vedybas?
Psichologai tvirtina, kad keliaujančius pirmiausiai pavergia laisvės pojūtis. Tai atitrūkimas nuo savojo „aš”, kuris ypač sparčiai formuojasi pilkoje kasdienybėje. Kelionėje atsipalaiduojame nuo kasdieninių rūpesčių, įvairių baimių, kompleksų, besaikio prisirišimo prie vietovės. Kiti tvirtina, kad kelionėse atsinaujina jausmai, mintys, ugdoma nauja pasaulėjauta.
Bene dažniausiai žmonės nori pasitikrinti save neįprastose situacijose. Psichologai pataria į kelionę prikalbinti savo išrinktąją ar išrinktąjį. Nestandartinėse situacijose sutvirtėja arba nutrūksta besimezgantys ryšiai.
Žinojimas pečių nespaudžia
Negalinčiuosius atsiplėšti nuo gimtojo slenksčio, psichologai kartais pavadina infantiliškais žmonėmis. Tai išlikę nuo vaikystės, kai bijodavome atitrūkti nuo mamos sijono. Kelionių mėgėjai, be abejo, yra brandžios asmenybės. Neatsitiktinai pasaulinio garso keliautojai, pavyzdžiui, Kolumbas ar Magelanas visąlaik buvo laikomi brandos simboliais.
Labai tvirtai bendrauja įvairūs kelionių klubai, kurių sambūriuose su didžiausiu entuziazmu ir emocijomis peržiūrimos kelionių nuotraukos, o dabar vis dažniau – vaizdo įrašai. Kiti sako, kad viduržiemio gūdumoje prisiminę atostogų keliones nustumia šalin depresiją ir tuo pačiu užsidega naujų išvykų planavimu. Dar kiti, sako norintys senatvėje prieš vaikus ir anūkus pasipuikuoti. Tokių žmonių butuose paprastai susikaupia daug egzotiškų suvenyrų, kurių periodiškas apžiūrėjimas ir komentarai taip pat sukelia daug teigiamų emocijų.
Specialistai pagal išgales ir pomėgius pasirinktas keliones vertina labai teigiamai, nes jų metu būname mažiau priklausomi nuo kasdien supusios aplinkos, daromės savarankiškesni, atsikratome provincialaus menkavertiškumo komplekso. Gerbtinas ir pasididžiavimo jausmas prieš tuos, kurie negali ar nenori leistis į kelionę. Be abejonės, praplečiame akiratį, sužinome daug naujo apie kitas kultūras, ypač jeigu prieš keliaudami pasidomime krašto įžymybėmis. Kitaip sakant, jeigu jau iš anksto žinome, ką norime pirmiausia pamatyti ir sužinoti.
Kelionės gydo psichines traumas, netekčių skausmą, kitokius praradimus, o sugrįžę kiek kitaip, tarsi iš šono pradedame žiūrėti į kasdienos rūpesčius. Netrūksta tvirtinančių, kad kelionėse jie atjaunėja, pakelia gyvenimo tonusą, patiria didesnį gyvenimo džiaugsmą. Todėl tegul nestebina garbaus amžiaus užsieniečiai, kurie kaip vaikai pas mus džiūgauja pamatę nesužalotą mūsų gamtą. Tačiau neverta pro ausis praleisti ir mūsų patarlės, kad gerai ten, kur mūsų nėra. Jeigu puikiai jaučiamės savo krašte, tai gal geriau ir nereikia?
Julius Lenčiauskas