Jau senokai, gal prieš keliolika metų, praėjus kuriam laikui po Sovietų Sąjungos, viso Rytų bloko žlugimo, anuometinis popiežius Jonas Paulius II, komentuodamas posovietinėse visuomenėse pasireiškusią praėjusių laikų nostalgiją, kalbėjo apie kai kuriuos ne tariamus, o tikrus praradimus: ryškiai susilpnėjusį socialinį saugumą, išblėsusį socialinį jautrumą.
Prie šios akivaizdžios tiesos tenka nuolat grįžti. Iš tikrųjų negali sakyti, kad anais sovietiniais laikais nebūta socialinės atskirties, tik jos pamatas buvo ne tiek turtas, pinigai, kiek mažumos privilegijos, kylančios partinėse ir valstybinėse struktūrose. Materialinis apsirūpinimas – tik privilegijuotos padėties pasekmė. Užtat neprivilegijuotoje daugumoje viešpatavo sąlyginė lygybė. Buvo kaip kalėjime: visi turėjo stogą virš galvos, galėjo pavalgyti ir apsirengti. Didžiulė turtinė nelygybė išsikerojo kapitalistinėje ir demokratinėje visuomenėje, nors ši santvarka atveria daug teisingesnės ir laimingesnės visuomenės susikūrimo galimybes. Bet tik galimybes, kurioms realizuotis reikia ir daug pastangų, ir daug geros valios. Keičiantis santvarkai socialinės plotmės netektys skaudžiausiai atsiskleidžia stebint įvairiausias su vaikų auginimu ir ugdymu susijusias problemas.
Stabtelėsiu tik ties viena. Ji tikrai ne skaudžiausia, bet šiuo metu itin ryškiai krinta į akis. Artėja vasara ir kaip kasmet kalbama apie vasaros stovyklų stygių. Iš buvusio pionierių stovyklų tinklo liko tik menkos nuoplaišos. Teisybė, apie anas stovyklas galima pasakyti daug blogo, ypač apie jose vyravusį pionierišką muštrą ir kitas netinkamas auklėjimo priemones. Vaikams tos stovyklos dažnai būdavo nuobodžios, jie pasiilgdavo namų ir t.t. Vis dėlto jos suteikdavo progą ištrūkti iš dulkėtų kiemų ir gatvių, nors keletui savaičių pakeisti aplinką, pabūti gamtoje.
Netiesa būtų sakyti, kad šiandien stovyklos neorganizuojamos. Jų yra labai įvairių, tenkinančių įvairiausių vaikų poreikius. Esama šeimų stovyklų, kur bent keletą savaičių tėvai ir vaikai gali ramiai pabendrauti, vieni kitus labiau pažinti ir suprasti. Skautų ir ateitininkų stovyklų, turinčių savitas ugdymo programas. Sporto, kalbų, meninio ugdymo stovyklų. Yra daugybė kitų puikių, nors labai brangių galimybių turiningai paatostogauti. Tačiau visa tai gauna tik maža dalelė vaikų. Teisybė, Švietimo ir mokslo ministerija šiemet vaikų poilsiui gali skirti daugiau lėšų negu pernai, kai kurios savivaldybės visai neblogai susitvarko, bet vis tiek netyla balsai tėvų, nerandančių, kur galėtų vasarai priglausti vaikus. Faktas, kad tokiose stovyklose trūksta vietos, ypač nepasiturinčių šeimų vaikams, kad stovyklų yra kur kas mažiau negu sovietmečiu ir kad jų infrastruktūra privatizuota arba sunaikinta.
Tokia pat problema – vis didėjantis darželių trūkumas. Būta ir jų pakankamai, bet ir ši sistema išdraskyta. Ir vėl – sugriauta, išparduota, privatizuota infrastruktūra. Žinoma, tuščia dabar dejuoti, juoba kad sistemos esmė vis tiek turėjo būti naujai sukurta ir yra kuriama. Didėjant valstybės pajamoms ir tiems dalykams skiriama vis daugiau lėšų, esama gražių ir dosnių privačių iniciatyvų, tačiau neišspręstų problemų vis tiek lieka daug. Ir jų negalima išspręsti be visuomenės solidarumo. Spręsti problemų tikrai nepadės Laisvosios rinkos instituto inspiruotos idėjos apie vienodą mokesčių mažinimą visiems (jas, tarp kitko, propaguoja triukšminga gatvės šventė. Džiūgaujama atsikračius mokesčių naštos, kad nebedirbama valstybei, o pradedama dirbti sau. Propaguojama iš esmės žiauri ir egoistiška idėja. Džiugu, kad jau realiai pradedama mąstyti apie progresinius mokesčius.