Kai stokojama valstybinio mąstymo…

Stebiesi ir negali atsistebėti asmenų, save vadinančių politikais, bet nejaučiančių atsakomybės už savo poelgius, veiksmais.

Čia ne kurios nors vienos valstybinės institucijos problema. Prezidentas lenktyniauja su Seimu, kas ką labiau diskredituos. Kitaip santykių tarp šių institucijų nepavadinsi.

Iki šiol nesibaigia Arvydo Pociaus epopėja, nors Seimas jau tarė savo žodį.

Seimas buvo teisus, paprašęs prezidento drauge su dekretu dėl A.Pociaus atleidimo teikti dekretą ir dėl naujo Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo skyrimo. Seimas, įveikęs savo ambicijas, pagaliau pritarė prezidento dekretui, bet A.Pocius ir toliau lieka VSD vadovu. Jis tiesiog neturi kam perduoti savo pareigų. Niekas nežino, kokių eibių jis dar prikrės. Neaišku, kiek laiko užtruks naujo VSD vadovo paieškos, ar prezidentas nesiūlys tokių kandidatų, kurių paskyrimui Seimas nepritars. Nenutrūksta abipusių kaltinimų virtinė.

A.Pocius tapo įtampą tarp prezidento ir Seimo provokuojančių jėgų įrankiu. Kodėl taip ilgai buvo leista A.Pociui diskredituoti valstybę? Bent dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir tie, kurie rekomendavo šį asmenį į VSD generalinius direktorius. Juos taip pat reikia įvardyti.

Čia ne vien A.Pociaus bėda. Krašte prigalvota daugybė įstatymų, ginančių valdininkų savivalę. Tačiau nė viena frakcija nepateikia konkretaus įstatymo projekto, kaip riboti jų savivalę. Iki begalybės užtruko Liustracijos įstatymo svarstymas. Seimūnai elgiasi kaip vaikai, bėgantys iš pamokų…

Įprasta kartoti, kad visi sociologiniai tyrimai rodo daugumą piliečių nepasitikint Seimu. Atrodytų, Seimui ir kitoms institucijoms nelabai rūpi jų prestižas. Jeigu Guinnesso rekordų knygoje būtų registruojama, kuris pasaulio parlamentas apsvarstys daugiau įstatymų, manau, mūsų Seimas į ją patektų. Jame lenktyniaujama, kuri frakcija pateiks daugiau įstatymų projektų.

Ar įmanoma per metus priimti vos ne tūkstantį kvalifikuotų įstatymų? Rinkėjams turi būti žinomi vykusių (ir nevykusių) įstatymų projektų autoriai, be to, kaip balsavo vienas ar kitas Seimo narys.

Ne visada suvokiamas skirtumas tarp politinių debatų ir bevaisių ginčų. Parlamentas ir yra tam, kad jame būtų derinami įvairių piliečių grupuočių interesai. Tokio pobūdžio debatai ir kompromisų paieškos – normalus parlamentinis darbas.

Bet tai suprasti nori ne visi piliečiai: įprastos polemikos painiojamos su tuščiais pasisvaidymais žodelyčiais.

Tai viena medalio pusė. Yra ir kita – pavienių seimūnų siekimas žūtbūt atkreipti į save dėmesį ne tik apkraunat Seimo darbotvarkę tuščiais klausimas, bet ir nukreipiant jo dėmesį nuo racionalių problemų sprendimų.

Seimas svarstė „Abonento” reikalus, EBSW bylas ir panašius dalykus. Kokios tų svarstymų pasekmės? Jokių. Kam tada juokinti žmones savo neįgalumu? Neretai prigalvojama įvairių triukų, paralyžiuojančių normalią Seimo veiklą, kad ir Liberalų sąjūdžio organizuojamas nepasitikėjimas Seimo pirmininku Viktoru Muntianu. Svarbiausi kaltinimai – kompetencijos stoka. Tradicinėse demokratinėse šalyse pirmą kartą išrinktas asmuo netampa parlamento pirmininku. Čia mūsų nebrandžios demokratijos bėda, kai dėl smulkmenų aukojami didieji reikalai.

Argi nebuvo aišku, kad provincijos rango veikėjas, iš karto tapęs aukščiausiu šalies pareigūnu, neturės tos kompetencijos? Dabar siekiama žmogų pakabinti ir palaikyti Seime įtampą. Surinko parašus ir juos laiko. Pirmininkas turi nuolat galvoti, kada pagaliau bus išmesta nepasitikėjimo korta…

„Darbiečius” galima suprasti – tai jų iracionalus kerštas už vieningų gretų išardymą (destrukcija jų veiksmuose užprogramuota). Bet ko siekia liberalsąjūdininkai? Ar tai nėra vien noras atkreipti į save dėmesį, jei kitaip to nesugeba padaryti? Tarkime, jie pateiks Seimo valdybai surinktus parašus, kurių reikia norint inicijuoti nepasitikėjimą. Seimas kurį laiką bus priverstas veltis į diskusijas (pasitikime ar nepasitikime Seimo pirmininku?). Nuvers jį. O kas toliau? Derėsis dėl naujos kandidatūros. O nauji Seimo rinkimai ne už kalnų.