Paskambino senas geras draugas iš Vilniaus, Andrius. Užsuko į Klaipėdą trumpam, pasiūlė „po mažą” – papasakosiąs, kaip plekšnes Liepojoje savaitgalį gaudė. Tvarka; po mažą, tai po mažą. Sėdim, darom po mažą.
Andrius: „Sugalvojom ilgąjį savaitgalį pavaikyti latviškas plekšnes. Tas, kur jūroje, o ne šalia jūros, jei ką, Mynde… Kaip visada iš Vilniaus išvažiuoti suvėlavom. Pajudėjus prisiminiau, kad masalus turbūt būsim pamiršę namie. Taip ir buvo. Grįžom, pasiėmėm. Atvažiavom į Papę, apsigyvenom. „Po mažą” ėmėm minimaliai, rytoj anksti keltis į žvejybą. Vis tiek pramiegojom. Padariau išvadą, kad geriau tada imti po mažą, bet daug. Vis tiek niekas nesikeičia.
Atvažiuojam ant Liepojos molo. Vėjas, bangos, šalta. Nupėdinęs daugiau nei kilometrą molu, pagalvoju, kad masalus, ko gero, pamiršom Papėje, viešbutyje. Taip ir buvo. Tiek to, einam toliau, užsiimsim vietas, apie masalus galvosim vėliau. Prieinam lietuvių grupelę. Patenkinti, atseit, kibo labai gerai, bet jau baigėsi. Iš tikrųjų, dėžėje drybso krūva stambių, A4 formato, plekšnių. Įtariu, pramiegojom. Gal ir masalų nebegrįžti? Susirandam vietą, užsiimam, aš grįžtu prie automobilio, važiuoju į Liepoją masalų. Iš masalų prekiauja tik išlukštentomis krevetėmis. Ką darysi… perku. Geriau lukštenta krevetė saujoje nei kuoja už keturiasdešimties kilometrų viešbutyje. Kol grįžtu, kolektyvas, jau iš kažkur susivairavęs porcijų, turi keletą plekšnių. Pasirodo, dar truputį kibo. Po to tikrai jau nebekibo. Likau su „barankos” skyle saujoj. Nieko, kitą rytą pakartosim.
Grįžtam kitą rytą. Anksti, nepramiegoję, viskas laiku. Prieinam prie molo. Vėjas labai jau stiprus. Rizikuojam, einam. Nuėjęs keliasdešimt metrų pamatau, kaip banga grakščiai persiverčia per molą ir nuvarva kitoje pusėje. Noras žvejoti kažkodėl dingo. Gal namo…”