Į „Respublikos” redakciją plūsta laiškai. Ranka juodu ant balto pasirašyti beveik šimto žmonių laiškai. Likviduojamos įmonės „Vilniaus Vingio Geba” žmonės norėjo tiek, kiek jiems priklauso. Ne daugiau.
Beje, „Vilniaus Vingio” generalinė direktorė dar praėjusią savaitę viešai kalbėjo, kad „Vilniaus Vingio Gebos” gamyba sustabdoma, nes produkcijos sandėliuose esama dar mėnesiui. Šią savaitę „Vilniaus Vingio” sprendimu dėl užsakymų stokos įmonę pradėta likviduoti. Nieko nenustebintų, jeigu kreipiamosios sistemos, praradusios nišą rinkoje, būtų „prastumtos” darbuotojams kaip išeitinės kompensacijos.
Kai žiniasklaida užsidega tikrinti laiškus, atsiranda talento stokojančių ugniagesių, kuriems spauda reikalinga ne tylai įveikti. Atvirkščiai – tylai sustiprinti.
„Turiu mažą prašymą – ar būtų galimybė „Respublikoje” nutraukti „Vilniaus Vingio” veiklos eskalavimo temą?” – prašo Nerijus Dagilis, „Hermis Capital” valdybos pirmininkas ir vienas iš kompanijos įkūrėjų, „Kauno dienos” valdybos pirmininkas, „Vilniaus Vingio” valdybos narys.
Prieš savaitę „Respublikai” pradėjus domėtis „Vilniaus Vingio Gebos” darbuotojais, šios bendrovės pirminės įmonės „Vilniaus Vingis” vadovybei ir šią kompaniją dalinai valdančios investicijų bendrovės „Hermis Capital” berniukams toptelėjo, kad, nors ir per lupą vargu ar įžiūrima, turėtų egzistuoti sąžinė. Arba – kad reikia žūtbūt parodyti, jog ji egzistuoja.
Tiek „Vilniaus Vingio” vadovybė, tiek „Hermis Capital” negaili pažadų darbo netekusiems žmonėms atseikėti tiek, kiek priklauso. Bet, pasak N. Dagilio, liaudis visada verkė, o, davus jai milijoną, užsinorės ir kito. Ir dar kartą prašo, kad komentaras apie darbuotojus nepasiektų niekieno ausų. Gal ir nepasieks. Įrašus diktofonuose kone kiekvienas žurnalistas saugo taip pat, kaip pianistas – pirštus.
Paradoksas, nes po rašinių ciklo apie minėtas bendroves ir kelių šimtų litų prašančius darbininkus milijonais besižarstantis „Hermis Capital” siunčia rašinių autoriams Žurnalistų etikos kodeksą. Dėl to, kad savo dialogus pamato iššifruotus? Dėl to, kad išsigąsta tiesos, nes tik ją užkėlus ant pjedestalo būna gėda?
Nejaugi tokius jaunus žmones jau kamuoja amnezija ir jie pamiršo dar vieną savo prašymą: „Gal galite atsiųsti tekstą suderinti po to, kai parašysite”. Ne, negalime. Žodis – ne žvirblis. Bet gal galėtume atsiųsti švaraus verslo vadovėlį.
Sunku spėti, kiek kainuotų viena tokių prašytojų sąžinės akcija vertybinių popierių biržoje. Net neabejoju, kad radę tinkamą pirkėją ją parduotų. Jeigu dar liko tos sąžinės akcijų. Jeigu dar nepardavė.
Turbūt tos akcijos net būtų įkandamos ir tiems, kurių laiškus tikrina jau ne tik žiniasklaida, bet ir Valstybinė darbo inspekcija, kurių laiškus vertėtų patikrinti ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.
Įpirktų jas be vargo tie žmonės, kurie jau neriasi iš naivumo kailio, kad su jais bus deramai atsiskaityta.
Net jeigu būtų parduota jų blusos dydžio sąžinė už milijonus, tai tikrai ne už tokius milijonus, už kuriuos įpirktų spaudą.