Sociologiniai tyrimai skelbia, jog trečdalis šalies gyventojų neskaito net spaudos, o pusė – knygų.
„Mūsų akyse auga antroji neskaitanti karta. Tai tragiška”, – nerimauja kalbos ir rašto puoselėtojai, tokioje situacijoje įžvelgiantys grėsmę, jog mūsų provaikaičiai jau „kalbėsis” susirodydami pirštais…
Šalies Vyriausybė yra numačiusi 2006-2008 metų skaitymo skatinimo ir kalbos ugdymo programą. Specialistų nuomone, susigriebta kiek vėlokai, tačiau esą geriau vėliau nei niekada.
Kaip ši programa paveiks mūsų gyvenimus? Ar atsidavus skaitymo aistrai, šalyje sumažės savižudybių, ciniškų nusikaltimų, kaimai pakils iš girtuoklystės balos? O gal šis vajus tėra tik „opiumas liaudžiai”?
Sociologiniai tyrimai skelbia, jog trečdalis šalies gyventojų neskaito net spaudos, o pusė – knygų.
Jeigu kalba atskleidžiame savo protą ir dvasinę kultūrą – tai pasiklausius per televiziją šnekant valdininkus, pareigūnus, pedagogus, iš gėdos norisi išsiskalauti ausis. Ar tai reiškia, kad mūsų provaikaičiai „kalbėsis”, susirodydami pirštais?
Septintus metus vykstanti Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitė „Biblioteka: nauja aistra tavo gyvenime” – viena iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatytos 2006-2008 metų skaitymo skatinimo ir kalbos ugdymo programos „priemonių”.
Be triukšmingų akcijų
„Manyčiau, kad vėlokai susigriebta visokiais lygiais ir priemonėmis skatinti skaitymą, skelbti skaitymo programas ir metus. Bet gal geriau vėliau, nei iš viso nieko”, – sako rašytojas ir bibliotekininkas Juozas Šikšnelis.
„Mūsų akyse auga antroji neskaitanti karta. Tai tragiška, nes esu giliai įsitikinęs, kad neskaitančių tėvų vaikai niekada neskaitys. Geriančių tėvų vaikai neretai tampa abstinentais, tikinčių – ateistais, bedievių – kulto tarnais, bet neskaitančiųjų vaikai niekada negrįš prie knygos. Nes skaitymas nėra vien tik malonumas, bet veikla, reikalaujanti tam tikrų mūsų dvasinių pastangų. Skaityti – tai ne išsidrėbus minkštasuolyje bukai spoksoti į televizijos ekraną, kuriame sproginėja muilo burbulai – operoje ar realybės šou, skaityti – tai ne spoksoti į kompiuterio ekraną, dalyvaujant „čatuose”.
Ilgus metus mes lengva ranka uždarinėjome kaimo ir kitokias bibliotekas, leidome siautėti laukinio kapitalizmo dėsniams ir iki beprotybės branginti knygas, braukėme ir striukinome mokyklų skaitymo programas. Dabar bandome viską sugrąžinti į vietą. Ar pasiseks? Manau, ne taip lengvai.
Kaip senas bibliotekininkas galiu pareikšti, kad tam tikra visuomenės dalis buvo ir yra skaitanti. Jos poreikį knygoms iš dalies tenkina bibliotekos. Mes, bibliotekininkai, be programų, be triukšmingų akcijų savo tyliu kasdieniu darbu dėjomės, dedamės ir dėsimės prie visuomenės grįžimo prie knygos skaitymo”.
„Užkrėsti” skaitymu!
„Prieš du su puse metų Seimo užsakyti tyrimai visais aspektais atskleidė neskaitymo problemą. Moterys ir mergaitės skaito daugiau, negu vyrai, tačiau daugiausia – detektyvus ir meilės romanus. Rimtąją literatūrą ir publicistiką skaito vos 12 procentų tėvynainių, o 30 procentų neskaito visai. XXI amžius pasaulyje laikomas informacijos amžiumi, o mes grįžtame į XIX-ąjį”, – sakė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė Dalia Teišerskytė.
„Pokalbininkės nuomone, kaip mokome užsienio kalbos, suskirstę grupėmis po 8 – 12 vaikus, tokiomis sąlygomis turėtume lavinti ir sudėtingos gimtosios kalbos įgūdžius.
„Mokyklų literatūros mokymo programos – atgyvenusios, jas verkiant reikia keisti! Visų pirma reikia parinkti gerą, suprantamą ir įsimenamą tekstą, tuomet vaikas gebės jį analizuoti, interpretuoti ir perpasakoti”, – mano D. Teišerskytė.
Pokalbininkė sutiko, jog schemos, pagal kurias nagrinėjami literatūros kūriniai, tokios absurdiškos, jog gyvas klasikas už savo paties teksto interpretaciją gautų dvejetą. Taip pat sutiko su mintimi, jog Lietuvoje turi būti įsteigti rašytojus ruošiantys institutai, nes jie yra visose kultūringose šalyse.
„Rašytojai yra stebuklas, kuriuos Dievas atsiuntė tam, kad apšviestų mūsų protus. Jie buvo Sąjūdžio dvasia, skiepijo tikrąjį patriotizmą, bet dabar yra nepelnytai užmiršti, suvargę ir skurstantys”, – sakė Dalia Teišerskytė. Ji gavo laišką iš rašytojo, kuris tris metus rašė istorinį romaną, o leidykla jam pasiūlė 2 000 litų.
Seimūnė patikino, kad skaitymo skatinimo programa yra finansuojama: šiems metams iš valstybės biudžeto jai skirta milijonas 100 000 litų. Iš tų pinigų papildomi šalies bibliotekų fondai, ir jose turi atsirasti kultūriniai leidiniai, kurių leidybą finansuoja valstybė.
Bibliotekininkai gali rengti projektus, tarkim, kviestis skaitytojų mėgstamus rašytojus, mokslininkus, sportininkus. Šių kelionės į bibliotekas bus apmokamos, skiriami dienpinigiai. „Aš pati važinėju po Lietuvos kaimus, miestelius, nes tęsiasi vaikų kultūros metai, ir matau per susitikimus lūžtančias bibliotekas”, – sakė ji.
Išsakiusi mintį, kad nieko nekainuotų bibliotekose rengti skaitymo naktis, kaip, tarkime, jos rengiamos kai kurių šalių ambasadose, ir patraukia ir pensininkus, ir įžymybes, ir vaikus.
„Deja, dabar pasaulį valdo ne minties galiūnai. Jeigu mūsų ponams atrodo, kad bibliotekos – atgyvena, tai siaura tokių valstybės valdininkų mąstysena yra valstybės tragedija. Kompiuteris turi būti mūsų, skaitančiųjų, galvoje. Kai sukrus ir į skaitymo skatinimo žygį įsitrauks spauda, radijas ir televizija, gal žmonės greičiau supras, kad nemąstantis ir neskaitantis žmogus yra tinkamas nebent pomidorus skinti”, – reziumavo seimūnė.
Rašo, kad gyventų
Neprašoviau, vieno iš Bibliotekų savaitės dalyvio, rašytojo Sigito Poškaus paklaususi, ar palikti po savęs knygą jam yra taip pat svarbu, kaip ir palikuonių.
„Kodėl aš rašau? O kodėl tu valgai? Kad palaikytum gyvybę. Ką darau, kad mano parašytas knygas skaitytų? Nieko specialiai nedarau, bet žinau, kas yra geras tekstas”, – sakė Sigitas.
„Mano darbas yra gerai rašyti, o kad žmonės skaitytų – ne mano reikalas. Kitas dalykas, aš manau, kad vaikai yra švari lenta, ir didelė rašytojo laisvė yra ir prisiimta atsakomybė. Kodėl mes išleidžiame tautiškus kliedesius, o neperleidžiame V. Petkevičiaus knygų vaikams, nors tai pasaulinio lygio literatūra?
Dauguma lietuvių vaikų rašytojų rašo sau ir apie save, geriausiu atveju „paplonindami” liežuvį ir iš knygos visiškai eliminuojamas subjektas, kuriam rašoma. Aš gerai žinau, kam rašau – pradinukams. Tai toks amžiaus tarpsnis, kai formuojasi visos estetinės nuostatos, kalbos ir meno kūrinio suvokimas. Kodėl naudoju žaidimus garsais, žodžiais? Nes kalba yra gyvas daiktas, ypač vaikai linkę prisigalvot naujadarų, kurie gali natūraliai prigyti kintančioje kalboje. Ir aš siekiu parodyti gimtos kalbos smagumą, jos turtingumą ir grožį”.
Ošti idėjomis
Ar merdėja nacionalinė literatūra, kodėl ji yra pasaulio literatūros rezervatas, ar vegetuoja jos kūrėjai? Tokius klausimus pateikiau literatūrologui Mariui Šidlauskui.
„Žinia, sovietmečiu, totalitarizmo sąlygomis, knygų skaitymas buvo vienas būdų išsaugoti savo neliečiamumą, autonomiškumą, individualybę. Dabar turbūt kenčiam dėl politinio socialinio lūžio, kuris nepasiruošusiems kirto per skaudžias vietas, ir fiziologinis būvis sąlygoja dvasinį”, – svarstė pašnekovas.
„Kodėl žmonės neskaito? O kodėl žmonės apskritai yra nekultūringi, kodėl pasaulis iriasi ne prieš nužmogėjimo srovę, o ritasi pakalnėn? Kita vertus, kokia yra mūsų visuomenė, tokia yra ir literatūra. Kultūros degradacija yra akivaizdi”, – sakė literatūrologas.
Tai, kad žmonės neskaito klasikų, ne mūsų klasikų problema – tai mūsų pačių sustabarėjusios nuostatos. Mes turime stebuklingų sugebėjimų „nustekenti” tuos klasikus.
Kažkodėl visi įsikimba į primestą vertinimo skalę: reikia išlaikyti egzaminą, gauti tam tikrus balus, todėl užuot mąstę savo protu, ritamės į savotišką buhalteriją, ir gaminame savotiškus humanoidus, kurie daugina kitus humanoidus. Ir tuomet žmogus skaito tik pramogai, formuoja primityvios literatūros paklausos mechanizmą. Ne kas kitas, mes patys turime atmesti reklamos primetamus knygelių topus, ir rinktis alternatyviąją, humanistinę literatūrą. Paminėčiau Laurą Sintiją Černiauskaitę, Alvydą Šlepiką, Ivaškevičių. Lėkštos literatūros alternatyva yra Apučio, Granausko, Dirgėlos kūriniai, bet mes jų neskaitome. O tai būtų sąmoningas maištas prieš lėkštus skaitalus.
Literatūra turi būti alternatyvi ir ošti idėjų įvairove, o mes turime apie ką ginčytis ir iš ko rinktis”, – mano M. Šidlauskas.
Iš principo literatūrologas nemato nieko ydingo skaitymo skatinimo programoje. Anot jo, programa „gal suvirpins užakusias skaitymo poras, tačiau galvoja, jog tikėtis, kad išoriniai vajai pakels skaitymo prestižą, neverta”.