Šalies prezidento Valdo Adamkaus išsakytas siūlymas kitąmet naikinti apskritis gali virsti tikrove.
Tiesa, ne taip greitai, kaip pageidautų Jo Ekscelencija. Darbo grupės apskričių regionizavimo klausimams spręsti vadovas Jonas Jagminas spėja, kad valstybės valdymo reformai prireiks daugiau laiko – mažiausiai kelerių metų.
Tuo tarpu Klaipėdos apskrities viršininkas Vytautas Rinkevičius sako, kad prezidento raginimas naikinti apskritis esą prieštarauja numatytoms vidaus politikos gairėms.
Kursto aistras
V. Rinkevičius „Vakarų ekspresui” prisipažino neįsivaizduojantis valstybės valdymo be apskričių, tačiau pritaria jų pertvarkai.
„Paskutiniame Vyriausybės posėdyje buvo pakeistas nutarimas dėl tipinės apskrities struktūros. Ir tai tik vienas iš įrodymų, kad apskričių funkcijų išsiaiškinimas ir perskirstymas – senokai prasidėjęs procesas”, – sakė Klaipėdos apskrities viršininkas.
Pasak jo, visos kalbos apie būtinus teritorinius administracinius pokyčius šalyje – tai tik „reforma dėl reformos”: „Tas nereikalingas aistras kursto Savivaldybių asociacija, kovojanti už tai, kad savivaldybės į savo rankas perimtų visą žemėtvarką, bet juk šiuo atveju būtų susilpninta valstybės kontrolė.”
V. Rinkevičius nelogiškais ir nereikalingais vadina ne tik siekį dalį apskričių funkcijų perduoti savivaldybėms, bet ir kol kas dar tik teorinį siūlymą dešimt apskričių reformuoti į keturis stambius regionus – Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją ir Aukštaitiją.
„Kam tai reikalinga, jeigu valstybiniu lygiu siekiama gerinti viešąjį administravimą ir piliečių aptarnavimą? Įsivaizduokime, kaip toli teks žmogeliui keliauti į uostamiestį, jeigu prie Klaipėdos apskrities būtų prijungtos dar bent dvi apskritys?” – retoriškai klausė viršininkas.
Svarbi tarpininko funkcija
Be to, anot V. Rinkevičiaus, egzistuojantys valstybės valdymo reformos scenarijai esą nepadėtų geriau panaudoti Europos Sąjungos pinigų: „Juk Lietuva traktuojama kaip vienas vienetas ir būtent valstybė, o ne regionai skirsto paramą.”
Sykiu V. Rinkevičius, kuriam šiuo metu apskrityje pavaldūs 220 valstybės tarnautojų, atkreipė dėmesį, kad būtent apskritys sprendžia sudėtingas problemas, kurios esą per sunkios savivaldybėms. „Pavyzdžiui, derinant regioninio sąvartyno įkūrimo klausimą prireikė dvejų metų, kad būtų suderintos kelių savivaldybių, nenorėjusių savarankiškai spręsti šią problemą, pozicijos. Kas imsis tokio pobūdžio reikalus tvarkyti, jeigu nebebus apskričių?”
Todėl Klaipėdos apskrities viršininkui ir keista, kad prezidentas V. Adamkus, skaitydamas metinį pranešimą Seime, kategoriškai pareiškė siūlantis naikinti apskritis.
„Aš manau, kad tai – ne prezidento, o jo patarėjų mintys. O jie, matyt, nedalyvaudami vykstančiuose pasitarimuose dėl apskričių reorganizavimo, nežino, kokios yra kryptys”, – reziumavo V. Rinkevičius.
Trys klaidos
Tuo tarpu parlamentarą, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininką Joną Jagminą prezidento žodžiai nudžiugino.
„Prezidentas tokios pozicijos laikosi jau ne vienerius metus, tik šįkart viską išdėliojo kategoriškiau ir šis raginimas yra laiku bei vietoje”,- mūsų dienraščiui sakė J. Jagminas.
Jo teigimu, Lietuva sėkmingai gyvavo turėdama 44 rajonus, Vyriausybę ir ministerijas, kol 1993 metais „kažkam šovė į galvą idėja įkurti apskritis.”
J. Jagmino teigimu, ši idėja buvo gera, tačiau – neįgyvendinta: „Kuriant apskritis tikėtasi, kad joms ministerijos perduos ūkinę veiklą, o pačios jos liks atsakingos tik už politikos formavimą. Tačiau jokia ūkinė veikla apskritims, įkurtoms lyg tik tam, kad būtų įvykdyta žemės reforma, taip ir nebuvo perduota. Todėl susidarė dviprasmiška situacija: įstrigusią žemės reformą vykdo apskritys, bet turėjusi už tai atsakyti Žemės ūkio ministerija lyg ir „nusiplovė”. Tačiau artėjant reformos pabaigai, kažkas turės prisiimti atsakomybę dėl nesėkmių ir klaidų.”
O jų, anot J. Jagmino, buvo trys: „Pirma, kai buvo įteisintas žemių perkėlimas. Antra, – preliminarių žemės matavimų įteisinimas, sukėlęs daug problemų vėliau dėl sklypų ribų neatitikimo, ir trečia, – žemės reformos vykdymo patikėjimas apskritims. Reikėjo šią funkciją atiduoti savivaldybėms, o kontroliuoti – ministerijoms. Dabar gi žmogus, rūpindamasis žemės reikalais, mieliau eina ne į apskritį, o važiuoja tiesiai į Vilnių.”
Ruošia įstatymo projektą
Ir tai, pasak Seimo nario,- tik dalis argumentų, pagrindžiančių būtinybę naikinti apskritis.
Detaliai teritorinį administracinį šalies suskirstymą analizuoja bei valstybės valdymo spragų ieško šių metų pradžioje sudaryta darbo grupė apskričių regionizavimo klausimams spręsti.
Siekdami pagrindinio tikslo – regionų plėtros, tolygumo tarp didžiausių Lietuvos miestų ir mažesnių miestelių bei kaimų, valstybės tarnautojai, mokslininkai ir kiti specialistai kol kas dar ieško tiesiausio kelio.
Planuojama, kad apskričių ir savivaldybių funkcijos galėtų būti perskirstytos iki 2012 metų, o po to apskričių skaičius būtų sumažintas perpus ar dar daugiau.
Savivaldybių asociacija siūlo apskritis reformuoti į keturias žemes, o jų funkcijas perduoti savivaldybėms ir ministerijoms.
Tačiau J. Jagminas šį siūlymą vertina skeptiškai: „Galima ginčytis, kodėl turėtų būti keturios, o ne penkios žemės. Juk Lietuvoje yra penki didžiausi miestai”.
Šiuo metu minėtoji darbo grupė ruošia įstatymo projektą, kuris bus teikiamas Seimui. J. Jagmino teigimu, apskričių naikinimas – politinio susitarimo, vadinasi, – tik laiko, klausimas: „Apskritys niekam nereikalingos, o savivaldybių veiklai kontroliuoti pakaktų tiesiog sustiprinti dabartinių Vyriausybės atstovų apskrityse pajėgas, kurios stipriau prižiūrėtų tikruosius vietinius šeimininkus – savivaldybes.”
Pirmas blynas prisvilo
Prezidento raginimas naikinti apskritis viešai praėjusią savaitę nuskambėjo jau ne pirmą kartą. Pokyčių teritorinio administravimo srityje siekta dar 2001 metais.
Pagal anuomet parengtą Lietuvos administracinės reformos koncepciją, siūlyti trys variantai. Pirmasis – pakeisti šalies administracinį suskirstymą, paliekant Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Panevėžio ir Vilniaus apskritis bei nekeičiant esamų savivaldybių ribų.
Antruoju atveju siūlyta atsižvelgti į kraštotvarkos principus ir suformuoti penkis regionus: Vakarų, Šiaurės, Centro, Pietryčių ir Sostinės. Trečias variantas – apskričių reorganizavimas į regionus pagal etnokultūrinius požymius.
Paaiškėjus, kad reformos nauda nebūtų didelė palyginti su būtinomis išlaidomis, apsistota tik ties apskričių valdymo pertvarka. Ši nuostata įtvirtinta ir prieš trejus metus patvirtintoje Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijoje. Už jos įgyvendinimą atsakinga Vidaus reikalų ministerija (VRM).
Planuose – tik pertvarka
VRM viceministras Regimantas Čiupaila dėl realiai galinčio įvykti apskričių naikinimo nėra tikras ir yra linkęs ginti šias antrojo valdymo lygmens institucijas.
Anot jo, neteisinga teigti, kad 1993-1994 metais apskritys buvo kuriamos žemės reformai vykdyti, nes ši funkcija joms buvo primesta vėliau – 1999-aisiais.
Viceministro teigimu, ministerija šiuo metu vykdo Vyriausybės programos priemonių planą, kuriame yra numatyta tik apskričių pertvarka: „Bet kadangi prezidentas dabar atkreipė dėmesį į apskritis, vadinasi, bus daromi atitinkami žingsniai. Anksčiau niekas nekalbėjo apie teritorinio vieneto ar valdymo lygmens panaikinimą.”
Pasak R. Čiupailos, atsisakant antrojo valdymo lygmens, reikia įvertinti ne tik priežastis, bet ir pasekmes: „Viskas priklausys nuo politinio susitarimo.”
Pokalbininko manymu, ryžtas daryti radikalius pokyčius gali atnešti ne tik teigiamų, bet ir neigiamų rezultatų: „Jeigu reikėtų perimti iš apskričių socialinius objektus, ligonines, polderius ar krantotvarką, įtikima, kad jie atsidurtų ministerijų kompetencijoje. O tai – ne regionų plėtra, o valdžios centralizacija, vadinasi, – ne logiškas žingsnis.”